Gėlininkių istorijos: kodėl metė gerus darbus ir ėmėsi verslo

Svajonės pildosi – tai patvirtina daugelis smulkiųjų verslininkų. Nesvarbu, kad jų verslai tokie smulkūs, kad yra tik sau susikurta darbo vieta. Tačiau ne vienas pašnekovas pabrėžia, kad dirbti sau yra kur kas geriau negu samdomą, tegul ir gerai apmokamą darbą.

Vis dėlto jo atsisakyti nebuvo lengva. Nes tai – žingsnis į nežinią. Juk ten stabilumas, socialinės garantijos, kolegų ir vadovo palaikymas. O čia esi vienas – kompaniją palaiko nebent abejonių choras, kurį vis dėlto perrėkia stiprus noras kurti kažką savo.

Lyg nesibaigiančios atostogos

 „Gazelė“ yra kalbinusi ne vieną verslininką, kuris nepabūgo kardinaliai pakeisti gyvenimo. Pavyzdžiui, Loreta Švogžlytė, UAB „Gėlių burtai“ direktorė ir savininkė, dar prieš metus „Lenovo“ atstovybėje turėjo gerą ir įdomų darbą. Tačiau kai pamatė ant vieno sostinės Žvėryno namo skelbimą, kad šis išnuomojamas, priėmė tai kaip likimo ženklą.

„Apie mano seną svajonę turėti gėlių parduotuvę žinojo tiek artimieji, tiek visi draugai. Todėl kai vyrui pasakiau, kad mačiau jai tinkamas patalpas, jis visai nenustebo. Nuvykome apžiūrėti. Ir kitą dieną vyras man praneša, kad nuomos sutartį jis jau sudarė, trauktis nebėra kur“, – yra pasakojusi p. Švogžlytė.

Nuotrauka::1

 „Gazelė“ moterį kalbino praėjus pusmečiui nuo verslo pradžios. Tuomet ji sakė, jog keistas jausmas, kad dirba sau, dar vis neapleidžia.

 „Smegenys šios žinios vis dar nenori priimti. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau ilgose atostogose. Daugelis manęs klausia, ką darysiu, jei verslas nepasiseks. Kol kas nematau priežasčių, kodėl taip turėtų nutikti, nes pardavimai auga, atsiranda naujų klientų, o greitai praturtėti net nesitikėjau. Svarbu, kad galiu daryti tai, apie ką svajojau nuo mažumės, – dirbti su gėlėmis“, – tąsyk sakė pašnekovė. „Gėlių burtai“ sėkmingai veikia ir dabar.

Seserų verslas

 Malonumą dirbdamos jaučia ir kitos gėlininkės – Aurimė ir Ignė Aleksandravičiūtės, prekės ženklo „Buketai“ kūrėjos. Seserys gėlių verslo ėmėsi vien dėl to, kad jas matė kiek kitaip, nei dauguma floristų, ir norėjo tą kitokią gėlių kalbą perpasakoti kitiems.

„Neturime romantiškos istorijos, kodėl ėmėmės gėlių verslo. Nesame baigusios ir specialių floristikos mokslų. Paprasčiausiai pradėjome daryti tokias puokštes, kaip pačios matome gėles, o nesivadovaudamos kokiais nors standartais. Ir tai pasiteisino“, – sako Aurimė su sese Igne jau penkti metai pagal individualios veiklos pažymas užsiimanti floristikos verslu.

Nuotrauka::2

 Moterys verslo ėmėsi spontaniškai, išvydusios, kad Vilniaus centre išnuomojamos gėlių parduotuvės patalpos. Taip atsirado „Buketai“. Tačiau po pusantrų metų verslininkės nusprendė parduotuvės atsisakyti, nes vos bespėjo tenkinti užsakymus įvairiausioms šventėms ir progoms.

 „Esame laimingos, nes galime kurti, o klientai mūsų puokštes vertina. Būtent jų padėkos, atsiliepimai ir rekomendacijos kitiems yra vienas iš didžiausių malonumų. O pinigai – kiek dirbi, tiek ir užsidirbi. Mums to visiškai užtenka. Žinoma, kartais pagalvojame ir apie plėtrą. Tačiau pasišnekame, pasvarstome, ir tiek. Kol kas tas, ką turime, mus pilnai tenkina. O jei imsies daryti gerokai daugiau, darbas gali nustoti teikti džiaugsmą“, – sako Aurimė.

Pirmiausia studijos

Kiek kitokiu keliu į gėlių verslą pasuko Rasa Jaskelevičiūtė, UAB „Žydinčios sienos“ įkūrėja. Tiesa, ji užsiima ne tradicine floristika , o kuria gyvas sienas iš augalų.

Įmonė veikia pusantrų metų. Tačiau pasirengimas užtruko kur kas ilgiau. Ponia Jaskelevičiūtė karjerą pradėjo banke.

„Nuo pat vaikystės darbas banke man buvo siekiamybė, svajonė. Todėl įgijau ekonomistės specialybę ir įsidarbinau SEB banke. Ten dirbau 7 metus. Tuomet gavau pasiūlymą ateiti į „Bitę“ dirbti Rinkodaros skyriuje. Toks posūkis pasirodė įdomus, tad kvietimą priėmiau. Bet jau tada aiškiai suvokiau, kad tai mano paskutinė darbovietė, o kitas žingsnis bus nuosavas verslas“, – pasakoja pašnekovė.

Nuotrauka::3

Telekomunikacijų įmonėje moteris dirbo 4 metus. Ir vis svarstydavo, ką norėtų daryti pati, kokia veikla užsiimti. Kol pamatė iš augalų sukurtą sieną – tuomet viskas pasidarė aišku, nes būtent tokius dalykus norėtų kurti pati.

Todėl, atsisakiusi samdomo darbo, ji pirmiausia ėmė studijuoti. Vis dėlto kolegijoje, kurioje tikėjosi gauti esminių žinių, studijos jos netenkino, todėl įstojo į Milano universitetą studijuoti kraštovaizdžio tvarkymo ir su tuo susijusių disciplinų. Gyvos sienos buvo viena jų. Šiuo metu verslas jau įgauna pagreitį, įmonės vadovė planuoja priimti nuolatiniam darbui darbuotojų – kol kas statybininkų, santechnikų, floristų paslaugos yra perkamos iš išorės.

„Labai daug ką darau ir pati. Tikrai nesu direktorė, kuri užsiima vien tik vadyba. Įrengdama gyvą sieną, pati atlieku daug darbų, nes turiu tam kompetencijos. Be to, tai – galimybė kurti. O dėl jos ir atsisakiau samdomo darbo. Nesvarbu, kad kartais tenka dirbti per parą 14 valandų. Už tai koks geras jausmas apima, kai užbaigi projektą ir kai visi džiaugiasi kūriniu“, – sako p. Jaskelevičiūtė.

Į verslą investuota apie 40.000 Eur. Daugiausia kainavo žinios. Verslininkė skaičiuoja, kad jau kitais metais veikla bus pelninga.