Avies strategija ir baimės rinkodara: kodėl lietuviški prekių ženklai bijo išsiskirti

Atsinaujinti, bet ne per daug. Neatsilikti, bet ir nepabėgti į priekį. Laikytis kur nors per vidurį ir tame viduryje pranykti. Avių bandoje tokie siekiai skamba patraukliai, nes gali atitolinti vilko nasrus ir padėti išgyventi dar vieną dieną. Tokią avies strategiją taiko nemažai lietuviškų prekių ženklų – užuot siekę drąsaus ir kūrybingo įvaizdžio, jie mieliau renkasi baimę ir tariamai saugų vidutiniškumo kelią.

O šių įmonių požiūrį į rinkodarą ir komunikaciją dažniausiai išduoda tokios frazės: ką pagalvos mūsų seni klientai? Valdyboje šito išsigąs. Labai patinka, bet mūsų sektorius labai konservatyvus. O gal galime sugalvoti tarpinį variantą, kad visiems tiktų ir niekas per daug neprieštarautų?

Jei ir jūsų versle, sprendžiant svarbiausius prekių ženklo įvaizdžio klausimus, neapsieinama be panašių abejonių, į jūsų rinkodaros skyrių įsimetė labai lietuviškas baimės išsiskirti užkratas. Visu gražumu šitas užkratas atsiskleidžia prekybos centruose, žvelgiant į kasdienio vartojimo prekių ženklodaros monotoniją lentynose. Dešimtys giminingų, tą pačią klišę atkartojančių ir vienas nuo kito beveik nesiskiriančių prekių ženklų duonos, mėsos, pieno produktų lentynose. Močiutė, senelis, anūkė arba šešuras. Kaimas, natūralumas, tradicijos, senolių paslaptys. Daugiau skaidulų, daugiau baltymų, drąsiausiu atveju – daugiau kanapių ar čijos sėklų pabarstukų. Tuo ir baigiasi eksperimentavimas su produktų ženklodara ir siunčiamomis žinutėmis sektoriuose, kuriuos lietuvių bendrovės vadina konservatyviais ir pabrėžia, kad geriau čia nepersistengti, nes pirkėjai išsigąs.