G. Vilpišauskas. Cukinijų invazija

Kai tik vasara persiverčia link rugpjūčio, vis dažniau iš visų pusių imi girdėti: „Paimk cukiniją, va, žiūrėk, imk geriau dvi, palauk, aš tuoj dar tau paskinsiu.“ Žioplesnis, nepatyręs užmiesčio sodų lankytojas lieka su glėbiu didelių, paršelius primenančių daržovių, o patys naiviausi sustingę stovi šalia savojo automobilio ir spokso, kaip pilnėja bagažinė.

Ir tai nenuostabu. Cukinijos auga sparčiai, prižiūrėti jas nesunku, ir pats jų augintojas, neapdairiai pavasarį pasodinęs penkis daigus vietoj vieno, greitai nebežino, ką su jomis daryti.

Tradicinis jų vartojimo būdas žinomas visiems – pavoliok miltuose ir kiaušinio plakinyje kaip karbonadą ir iškepk keptuvėje. Pirmą dieną tai nepaprastai skanu. Antrą irgi visai dar nieko. Trečią jau gal ir norėtųsi kokio nors kito garnyro prie mėsos. O cukinijos vis auga, naujos ir naujos, ir net nesiruošia apsiraminti. Šaldytuve jų vis daugėja, net jeigu pats jų neaugini ir net nesiruošei. Ką iš jų daryti, kaip jas suvartoti? Apie tai šiandien ir pakalbėsime.

Be abejonės, jau mėginote panaršyti internete ir pastebėjote, kad nors cukinijų receptų ten nemažai, visi gana panašūs vieni į kitus. O štai cukinijų tiesioginių giminaičių, moliūgų, receptų – devynios galybės pačių įvairiausių. Nepamirškime, kad cukinijos ir moliūgai yra tas pats augalas, lotyniškai vadinamas cucurbita pepo, tik skirtingos jo atmainos. Kaip ir šunys: visi jie kilę iš vilkų, bet tarp jų yra ir mopsiukų, ir rotveilerių.