Filmas „Džokeris“: nebijokite, viskas bus blogai

Nors veiksmas vyksta 1981 m., niekaip neapleidžia įspūdis, kad matome netolimą ateitį. Sukurta slogi atmosfera nėra epizodinė. „Džokerio“ pasaulis yra tarsi negrįžtamai paveiktas globalinio emocinio perkaitimo – tie keli papildomi laipsniai nervinės temperatūros, nors ir ne kiekvieną kartą pajaučiami, aiškiai parodo, kad sociume prasidėjo negrįžtami procesai ir viskas klostysis tik blogyn. Žiūrint niekaip neapleido įspūdis, jog tai yra futuristinis filmas, siunčiantis žiūrovui aiškią žinutę, kad lengvi laikai baigėsi ir kad po mūsų ateinančios kartos gyvens blogiau.

Tai kontrastuoja su ankstesniais Batmano franšizės filmais. Žiūrint „Džokerį“, nejučia apima nostalgija Timo Burtono „Batmanui“, kur Džokerio personažą įkūnijo legendinis Jackas Nicholsonas, o gėrio ir blogio perskyra buvo lygiai tokia pat aiški kaip ir per Sąjūdžio mitingus, vykusius, kai šis filmas pasirodė ekranuose. Be to, kad „Džokeryje“ nėra vienareikšmiškai teigiamų personažų, jame taip pat nėra saugių erdvių – viskas vyksta mieste, kuris atrodo ką tik nusiaubtas ko nors panašaus į „geltonųjų liemenių“ judėjimą ir nuolankiai laukia naujo smurto protrūkio. Trūksta tik pačios menkiausios kibirkšties. Čia neegzistuoja namų erdvė arba aukštuomenės pokylio salės erdvė, kuri tarsi simbolizuotų tą siekiamybę, į kurią norėtųsi pertvarkyti iš chaoso išplėštą pasaulį.

Ką ir kalbėti apie tokius dalykus kaip Batmano slėptuvė, kurioje herojus gali saugiai pasislėpti, persitvarstyti žaizdas ir parengti naują pasaulio išgelbėjimo planą. Džokerio privati erdvė, jo namai, kuriuose jis gyvena su savo mama, jo darbas yra ta pati šiukšlinų gatvių, purvinų aklagatvių su išvartytais konteineriais ir prirūkytų aludžių tąsa. Filmo pasaulis yra tarsi kelias iš savo šlykštaus buto į nekenčiamą darbą, kuris veda per itin nesaugų rajoną.

Pasikartosiu, kad žiūrint šį filmą visos jo užuominos nejučiomis verčia save interpretuoti iš netolimos ateities perspektyvų. Kaip antai kylantys socialiniai neramumai, kurių dalyviai slepia savo veidus po klouno kaukėmis. Kaip klounas nusigrimavęs herojus, norėdamas pasislėpti nuo jį persekiojančios policijos, paslepia savo grimą užsidėdamas klouno kaukę.

Tai jau postmodernus pasaulis, kur gyvą žmogaus veidą spėjo pakeisti grimas, o kėsinimosi į asmens duomenis grėsmė (ir ne tik) net ir per gatvės protestus verčia užsidėti klouno kaukę. Šioje šizofreniškoje atmosferoje Joaquino Phoenixo meistrystė įsikūnijant į pagrindinį vaidmenį yra verta atskiro paminėjimo. Visos tos kilusios kalbos, kad jau aišku, kas gaus artimiausią „Oskarą“ už pagrindinio vaidmens atlikimą, tikrai nėra iš piršto laužtos. Tikėkimės, kad tikrasis „Gladiatoriaus“ (2000 m.) herojus šį kartą bus įvertintas, kaip pridera.   

Visgi „Džokeryje“ Heatho Ledgerio („The Dark Knight“, 2008) klausimas „Why so serious?“ lieka aktualus. Psichikos negalia čia vaizduojama rimtai, ir filmas jau nusipelnė istorijos, kaip psichikos sutrikimų turintis žmogus tampa nusikaltėliu, reputacijos. Deja, ši istorija nėra apie tai, kaip gimsta Džokeris – blogio genijus. Šiame filme visi jo padaryti nusikaltimai gali būti nurašyti nepakaltinamumui, objektyviame teisme herojus būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir kartu jam būtų paskirtas priverstinis gydymas uždaro tipo psichiatrijos klinikoje.

Beje, link panašios siužeto atomazgos išeinama, tačiau tai labai skiriasi nuo besikvatojančio blogio, sugebančio primesti savo valią visam Gotamo nusikalstamam pasauliui, atsiradimo. „Džokeryje“ viskas per daug rimta ir blogis jame yra ne kuriančioji jėga, o tiesiog nevilties reakcija į aplinką. Vaikystės traumos, problemos darbe, socialinė atskirtis yra tai, kas išsamiai paaiškina herojaus poelgius, kartu nepaliekama nieko, kas žiūrovui būtų netikėta ir nepaaiškinama, – beprasmiško ir žiauriai išsiviepusio blogio, prisidengusio klouno grimu.