Filmas „Džokeris“: nebijokite, viskas bus blogai

Publikuota: 2019-11-30
„Džokerio“ pasaulis yra tarsi negrįžtamai paveiktas globalinio emocinio perkaitimo. „Capital Picture
„Džokerio“ pasaulis yra tarsi negrįžtamai paveiktas globalinio emocinio perkaitimo. „Capital Picture
 

Šiek tiek simptomiška, kodėl „Džokeris“ (2019 m.) sulaukė tiek daug išankstinio dėmesio Lietuvoje, ir vargu ar tai vien dėl kritikų liaupsių. Tai yra niūrus, stiprus ir kupinas nerimo filmas, kuriame gėrio jėgoms nėra atstovaujama.

Nors veiksmas vyksta 1981 m., niekaip neapleidžia įspūdis, kad matome netolimą ateitį. Sukurta slogi atmosfera nėra epizodinė. „Džokerio“ pasaulis yra tarsi negrįžtamai paveiktas globalinio emocinio perkaitimo – tie keli papildomi laipsniai nervinės temperatūros, nors ir ne kiekvieną kartą pajaučiami, aiškiai parodo, kad sociume prasidėjo negrįžtami procesai ir viskas klostysis tik blogyn. Žiūrint niekaip neapleido įspūdis, jog tai yra futuristinis filmas, siunčiantis žiūrovui aiškią žinutę, kad lengvi laikai baigėsi ir kad po mūsų ateinančios kartos gyvens blogiau.

Tai kontrastuoja su ankstesniais Batmano franšizės filmais. Žiūrint „Džokerį“, nejučia apima nostalgija Timo Burtono „Batmanui“, kur Džokerio personažą įkūnijo legendinis Jackas Nicholsonas, o gėrio ir blogio perskyra buvo lygiai tokia pat aiški kaip ir per Sąjūdžio mitingus, vykusius, kai šis filmas pasirodė ekranuose. Be to, kad „Džokeryje“ nėra vienareikšmiškai teigiamų personažų, jame taip pat nėra saugių erdvių – viskas vyksta mieste, kuris atrodo ką tik nusiaubtas ko nors panašaus į „geltonųjų liemenių“ judėjimą ir nuolankiai laukia naujo smurto protrūkio. Trūksta tik pačios menkiausios kibirkšties. Čia neegzistuoja namų erdvė arba aukštuomenės pokylio salės erdvė, kuri tarsi simbolizuotų tą siekiamybę, į kurią norėtųsi pertvarkyti iš chaoso išplėštą pasaulį.

Ką ir kalbėti apie tokius dalykus kaip Batmano slėptuvė, kurioje herojus gali saugiai pasislėpti, persitvarstyti žaizdas ir parengti naują pasaulio išgelbėjimo planą. Džokerio privati erdvė, jo namai, kuriuose jis gyvena su savo mama, jo darbas yra ta pati šiukšlinų gatvių, purvinų aklagatvių su išvartytais konteineriais ir prirūkytų aludžių tąsa. Filmo pasaulis yra tarsi kelias iš savo šlykštaus buto į nekenčiamą darbą, kuris veda per itin nesaugų rajoną.

Pasikartosiu, kad žiūrint šį filmą visos jo užuominos nejučiomis verčia save interpretuoti iš netolimos ateities perspektyvų. Kaip antai kylantys socialiniai neramumai, kurių dalyviai slepia savo veidus po klouno kaukėmis. Kaip klounas nusigrimavęs herojus, norėdamas pasislėpti nuo jį persekiojančios policijos, paslepia savo grimą užsidėdamas klouno kaukę.

Tai jau postmodernus pasaulis, kur gyvą žmogaus veidą spėjo pakeisti grimas, o kėsinimosi į asmens duomenis grėsmė (ir ne tik) net ir per gatvės protestus verčia užsidėti klouno kaukę. Šioje šizofreniškoje atmosferoje Joaquino Phoenixo meistrystė įsikūnijant į pagrindinį vaidmenį yra verta atskiro paminėjimo. Visos tos kilusios kalbos, kad jau aišku, kas gaus artimiausią „Oskarą“ už pagrindinio vaidmens atlikimą, tikrai nėra iš piršto laužtos. Tikėkimės, kad tikrasis „Gladiatoriaus“ (2000 m.) herojus šį kartą bus įvertintas, kaip pridera.   

Visgi „Džokeryje“ Heatho Ledgerio („The Dark Knight“, 2008) klausimas „Why so serious?“ lieka aktualus. Psichikos negalia čia vaizduojama rimtai, ir filmas jau nusipelnė istorijos, kaip psichikos sutrikimų turintis žmogus tampa nusikaltėliu, reputacijos. Deja, ši istorija nėra apie tai, kaip gimsta Džokeris – blogio genijus. Šiame filme visi jo padaryti nusikaltimai gali būti nurašyti nepakaltinamumui, objektyviame teisme herojus būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir kartu jam būtų paskirtas priverstinis gydymas uždaro tipo psichiatrijos klinikoje.

Beje, link panašios siužeto atomazgos išeinama, tačiau tai labai skiriasi nuo besikvatojančio blogio, sugebančio primesti savo valią visam Gotamo nusikalstamam pasauliui, atsiradimo. „Džokeryje“ viskas per daug rimta ir blogis jame yra ne kuriančioji jėga, o tiesiog nevilties reakcija į aplinką. Vaikystės traumos, problemos darbe, socialinė atskirtis yra tai, kas išsamiai paaiškina herojaus poelgius, kartu nepaliekama nieko, kas žiūrovui būtų netikėta ir nepaaiškinama, – beprasmiško ir žiauriai išsiviepusio blogio, prisidengusio klouno grimu.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
S. Šimkutė: Lovos reikalų „rebrandingas“ Premium

Tai štai kaip atrodo seksualinis nuobodulys... Uršulė atitraukė žvilgsnį nuo mobiliojo ekrano ir dėbtelėjo į...

Verslo klasė
2019.12.08
Gyvenimas po „Sostų karų“ Premium

Tyrionas Lanisteris jau tapo klasikiniu personažu, iliustruojančiu racionaliai cinišką XXI a. pilietį. Jo...

Verslo klasė
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
2019 metų CEO A. Markauskas: reikia nustoti manipuliuoti Premium 1

„Verslo žinių“ 2019-ųjų Metų CEO buvo išrinktas UAB „Thermo Fisher Scientific Baltic“ generalinis direktorius...

Verslo klasė
2019.12.08
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
„Džokeris“: ne apie filmą, o apie mus Premium

Nepulsiu aiškinti, kaip staiga tapo priimtina, kad „Džokeris“ („Joker“) yra geriausias filmas per ilgus...

Verslo klasė
2019.12.07
Ar veido atpažinimo sistemos įtvirtins visuotinį mūsų sekimą? Premium

Veido atpažinimo technologija – vienas svarbiausių naujųjų išradimų, galinčių transformuoti ekonomikos...

Verslo klasė
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Filmas „Džokeris“: nebijokite, viskas bus blogai

Šiek tiek simptomiška, kodėl „Džokeris“ (2019 m.) sulaukė tiek daug išankstinio dėmesio Lietuvoje, ir vargu...

Verslo klasė
2019.11.30
Globalizacija išeina iš mados Premium

Įbedę akis į ekraną su bičiuliu inžinieriumi iš Vidurinių Rytų žiūrėjome, kaip ant platformų sinchroniškai...

Verslo klasė
2019.11.30
Naujas „Golf“: septintą kartą išvengta revoliucija Premium

Aštuntos kartos kompaktinis „Volkswagen“ hečbekas septintą kartą išvengė esminių permainų – iki šiol tokia jo...

Verslo klasė
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29
P. Jurkevičius: Mūsų skrandžiai? Literatūrinė-kulinarinė klastotė! Premium 1

Diskusija kaip diskusija... Iš pradžių – normaliai emocinga, pritvinkusi sąmojo, aitraus žurnalistinio...

Verslo klasė
2019.11.24
Atrasti milijoną: kai taupyti žalinga Premium

– Tai pats kvailiausias pasiūlymas, kurį man teko kada nors girdėti. Tu bent įsivaizduoji, kiek kainuoja...

Verslo klasė
2019.11.24
Kinas: kaip visada ko nors pritrūksta Premium

Prieš penkerius metus čia rašiau, kad Ignas Jonynas yra lietuviško kino viltis, ir tos minties vis dar...

Verslo klasė
2019.11.23
Skaičiai: Kiek kainuoja mokslas Lietuvoje? Premium

Rudeniop daugumos šalių žiniasklaidoje pasirodė panašių antraščių: kiek kainuoja uniformos ir ugdymo...

Verslo klasė
2019.11.23
Įdomūs laikai Venecijos bienalėje: tikros ir alternatyvios tiesos Premium

Įdomiausia Venecijos bienalės naujiena mums buvo Lietuvos paviljono laimėjimas. Mane jis nudžiugino dar ir...

Verslo klasė
2019.11.22

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau