Švietimas: kam reikia aukštojo?

Amerikiečiai švietimą suvokia kaip investavimą – žmogus susimoka už mokslą, o paskui daugiau uždirba. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Vaikeli, mokykis, kad įstotum. Be aukštojo būsi, galėsi tik gatves valyt ar indus plaut“, – į tokį senolių rūpestį jaunimas reaguoja atlaidžia šypsena. Dabar viskas žaibiškai keičiasi, tačiau žinios aukštųjų mokyklų programas pasiekia vėžlio greičiu.

Gali būti, kad per informatikos egzaminą universitete dar gausi klausimą, kokios talpos yra 3,5 colio diskeliai. Diplomo darbdaviai taip pat neprašo, jiems labiau rūpi tavo įgūdžiai. Per tą laiką, kol rašysi universiteto projektus, galėtum sukurti dešimt startuolių, iš kurių vienas bus sėkmingas. Juk sakoma, kad geriausia mokytis iš praktikos. Kam tada reikia aukštojo? Gal ir nereikia... Tačiau kodėl tuomet į paskaitas verslo mokykloje prabangiais automobiliais atvyksta ir daug patyrę verslininkai?

Kas bendro tarp ateities profesijų ir dėlionių?

Šiais laikais profesionalas žinių turi turėti daug daugiau negu anksčiau – įsitikinęs mobiliųjų programėlių platinimo bendrovės „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas. Jis mato didžiulį atotrūkį tarp žinių poreikio rinkoje ir to, kas dėstoma universitete. Pasak investuotojo, valstybinė švietimo sistema su vis didėjančiu žinių kiekiu negali susidoroti. „Jei sistema nepajėgi per save perleisti dvigubo žinių kiekio, kas bus, jei krūvis padidės penkiasdešimt kartų?“ – klausia ir į švietimo sistemas investuojantis verslininkas.