Knygos: Kaip laimėti karą iššovus 140 ženklų

Tokia idėja Lietuvai kyla perskaičius naują Davido Patrikarako knygą „War in 140 Characters. How Social Media is Reshaping Conflict in the Twenty-First Century“. „The Daily Beast“, „Guardian“, „The Independent“, „The Foreign Policy“ ir kitoms žiniasklaidos priemonėms rašantis žurnalistas pasakoja apie socialinių medijų įtaką trijuose ryškiausiuose (bent jau Vakarų pasauliui) pastarojo meto konfliktuose: Ukrainos ir Rusijos, teroristų organizacijos „Islamo valstybė“ ir plačios vaivorykštinės koalicijos bei Izraelio ir Palestinos. Jis daro išvadą, kurią galima numanyti net nepradėjus skaityti knygos, – naratyvų karas šiuolaikiniame konflikte yra ne mažiau svarbus nei kinetinių operacijų sėkmė. Visgi autoriaus tekstą verta skaityti ne dėl šios išvados.

Knygą galima liaupsinti dėl daugybės dalykų, tačiau pagrindinis jos pranašumas – tema atskleidžiama ne retrospektyviai apžvelgiant žiniasklaidos pranešimus, atpasakojant ekspertų nuomones ar atsisėdus supamoje kėdėje svarstant apie problemą, o visa tai įpinant į svarbiausius knygos pasakojimus – socialinių medijų karus kariaujančių žmonių prisiminimus, emocijas ir nuomones. Taip, autorius išdrįso nudirbti profesionalaus žurnalisto darbą – nuvyko į Gazos Ruožą, Tel Avivą, Rytų Ukrainą ir t. t. ir pasikalbėjo su naratyvų kariais. Tai yra išgirdo dar niekada nepasakotas istorijas ir socialinių tinklų šlovės alėjoje atsidursiančių žmonių vertinimus iš pirmų lūpų.

Viena vertus, tai padaro knygą visiškai autentišką, kita vertus, žmonių istorijos – net jei jos ir apie karą – turi įvairių atspalvių, net ir komiškų. Pavyzdžiui, vienas įdomiausių pasakojimų yra apie tai, kaip naudodamasi visiems viešai prieinamais šaltiniais ir interneto įrankiais entuziastų grupė pateikė įrodymų, kad Rusija prisidėjo prie Malaizijos oro linijų lainerio numušimo Ukrainos rytuose. Vienas iš trijų komandos narių prie paieškų prisijungė ne iš idėjos, o dėl to, kad jo mergina pyktelėjusi tiesiog pasiūlė nuveikti ką nors naudingo. Tad ir nuveikė. Paskui su kolegomis skaitė grasinamus Rusijos užsienio reikalų ministerijos laiškus.

Analizuodamas naratyvų karus autorius stengiasi būti objektyvus ir parodyti, kaip XXI a. komunikacijos technologijas išnaudoja abi konflikto pusės. D. Patrikarakas apie komunikaciją „Twitter“ kalbasi su paaugle Gazos Ruože, o kartu ir su Izraelio kariuomenės komunikacijos specialistais, kurie per karą su „Hamas“ išnaudojo tinklaraščio formatą ir „Youtube“, kad parodytų pasauliui, jog bombarduoja tik tuos objektus, iš kurių atakuoja ekstremistai. Pasikalbėjęs su Ukrainos savanorių rėmėja, kuri pasitelkia „Facebook“ paramai rinkti, jis nesibodi pašnekinti ir trolio iš garsiosios fermos Sankt Peterburge. Nepakalbinti liko tik „WhatsApp“ pritaikymo verbuoti meistrai – „Islamo valstybės“ teroristai.

Knyga skaitoma lengvai ir greitai, kaip socialinių tinklų įrašų srautas. Besidomintiems tarptautiniais santykiais, komunikacija ar žvalgybos istorija ir metodais tai bus lengvas kąsnis, nes pagal geriausias kūrybinio rašymo tradicijas „sukaltas“, žmogiškomis istorijomis grįstas pasakojimas yra įtraukiantis ir paveikus. Be to, socialinės medijos yra suprantama ir aiški tema, todėl kasdienių įrankių reikšmė pasauliniams reiškiniams išties žadina smalsumą sklaidant „Kindle“ puslapius.

Vis dėlto pasklaidyti popierių ar pikselius rekomenduočiau ne tik profesionalams, bet ir visiems socialinių tinklų ir kitų interneto technologijų naudotojams. Perskaičius knygą būtų aiškiai suvokiama, kokią reikšmę tarptautinėje politikoje gali padaryti viena, atrodytų, nekalta nuotrauka ar kelios „Twitter“ žinutės.