Kęstas Kirtiklis: Michelis de Montaigne’is lieka vienas namuose

Publikuota: 2018-06-30
Michelis de Montaigne’is skelbė, kad galutinis apmąstymų apie save tikslas yra prisijaukinti mirtį. „TopFoto“ piešinys
Michelis de Montaigne’is skelbė, kad galutinis apmąstymų apie save tikslas yra prisijaukinti mirtį. „TopFoto“ piešinys
 

Tikėtina, kad frazė „vienas namuose“ jus suerzino. Labai jau ji primena, pripažinkime, pokvailę tęstinę komediją, kurią kuris nors TV kanalas kasmet įkyriai rodo per žiemos šventes. Tačiau lažinuosi, kad nors trumpai pabūti vieni, atsiskyrę nuo visų, nuošalesnėje erdvėje, geriausia – savo namuose, vengia tik vienatvės baimės kamuojami isolofobai.

Buvimas atskirai, niekieno neribojamam ir nevaržomam, nestebimam ir neprižiūrimam leidžia atsipalaiduoti, nuveikti tai, ko negalėjome kitu laiku ir kitoje vietoje, žodžiu, tiesiog skirti laiko sau.

Pati pasišalinimo, pabuvimo su savimi idėja skamba tiek priimtinai, tiek ir nenaujai. Apie vienatvę galvojo jau iš ankstesnių žurnalo numerių pažįstami Jeanas Jacques’as Rousseau ir Blaise’as Pascalis. Pirmasis matė ją kaip autentišką būseną, susitikimą su tikruoju savimi, išlaisvintu iš socialinių konvencijų gniaužtų, o antrasis tvirtino, kad žmonės to kaip įmanydami vengia, nes per tokį susitikimą tampa matoma, kad manasis „aš“ anaiptol ne geras ir gražus, bet veikiau menkas ir apgailėtinas, todėl reikalingas pagalbos. Tad jei likę namie vieni pirmu reikalu įsijungiate televizorių ar ką panašaus, sukeliate B. Pascaliui ironišką šypseną. Šiame tekste aptariamas mąstytojas tai matydamas tik atlaidžiai gūžteltų pečiais – tokie jau tie žmonės.

Tik pasakoti apie žmogų

Vakarų filosofai nuo seno ieškojo universalių, visuotinai galiojančių pasaulio ir žmogaus egzistavimo principų. Ankstyvosios Modernybės mąstytojai šios užduoties ėmėsi su moksliniu metodiškumu, siekdami ne tik pasakyti, kokia žmonija yra, bet ir kokia turėtų būti. „Kiti žmogų kuria, – rašo apie tai Michelis de Montaigne’is (1533–1592 m.). – Aš tik pasakoju apie jį ir vaizduoju gana prastai sutvarkytą individą, kurį, jeigu galėčiau suteikti kitą pavidalą, tikrai sukurčiau kitokį. Deja, šaukštai po pietų. Mano portreto bruožai atitinka tikrovę, nors jie visą laiką kinta ir nepaprastai įvairuoja.“ O vėliau patikslina: „Niekuo aš taip nesidomiu ir nieko taip nestudijuoju kaip save patį. Aš – mano metafizika ir mano fizika.“

Dabartiniais savęs demonstravimo laikais šitoks požiūris neatrodo kuo nors ypatingas, tačiau XVI a. tokios Bordo miesto mero žodinės asmenukės, kurias jis vadino esė (paprastai neverčiame, bet jei išverstume iš prancūzų kalbos, turėtume sakyti bandymai – puikiai atspindėdami mąstytojo intencijas), atrodė prasto skonio ir perdėtos savimeilės išraiška. Amžininkai M. de Montaigne’į vertino kaip politiką, o ne kaip naujo literatūrinio žanro išradėją. Juo toliau nuo namų, juo menkesnė jo politinė šlovė ir tuo, paties ironišku pastebėjimu, geriau priimami jo tekstai.

Ir šiandien M. Montaigne’is vertinamas ne tiek kaip esė žanro pradininkas, bet kaip mąstytojas, energingiau nei bet kas iki jo skelbęs idėją, kad žmogiškasis individas yra nevienalytė būtybė. Kad psichiką galima skaidyti į, pavyzdžiui, intelektą ir jusles, žinota jau senovės Graikijoje, kaip žinota ir tai, kad žmoguje šie pradai varijuoja skirtingomis proporcijomis, kad jie ne visuomet visiškai sklandžiai dera tarpusavyje, ką jau kalbėti apie įvairiausių emocijų daugį. Tačiau M. de Montaigne’is žengė dar toliau – jis suabejojo esminiu to psichinių savybių lydinio patvarumu: „Mums visiems stinga vientisumo – esame tarsi sukirpti iš atskirų skutelių, o kiekvienas iš jų kiekvieną akimirką atlieka savo vaidmenį. Mūsų vidinė sandara tokia daugialypė ir spalvinga, kad tam tikromis akimirkomis mes nė kiek ne mažiau skiriamės nuo savęs pačių nei nuo kitų.“

Tokiu atveju apie prigimtinį vienų sielų kilnumą, o kitų menkumą kalbėti yra visiškai beprasmiška, nes kiekvienas yra sudarytas iš panašios sudedamųjų dalių mozaikos – čia M. de Montaigne’is bene labiausiai priartėja prie universalių filosofinių teiginių: „Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ir prasčioką, valdininką ar šiaip žmogų, turtuolį ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru.“

Žmogus yra toks pat margas, kaip ir jį supantis pasaulis. Ir kaip mūsų santykis su pasauliu priklauso nuo požiūrio į jį, nuo to paties priklauso ir mūsų santykis su savimi. Geras to pavyzdys yra trys didžiausios negandos – mirtis, skurdas ir skausmas – ir mūsų požiūris į jas. Galvojimas apie jas pirmiausia gimdo baimę. Šitaip mąstymas – savybė, iškelianti žmogų virš likusių gyvų būtybių, – virsta pagrindiniu mūsų kankinimo įrankiu. M. de Montaigne’io tikslas – paversti ją ir išsivadavimo nuo baimės priemone. Jam mąstymas rodo, kad visos šios trys negandos galiausiai susiveda į mirties baimę, o patikimiausias būdas įveikti šią baimę – ne bėgti nuo jos, bet priešingai – kuo dažniau apie ją mąstyti, kad prie jos priprastume, kad dingtų jos paslaptingumas. Kaip teigia nuolat kartojama M. de Montaigne’io maksima, „kas moko žmones mirti, tas juos moko gyventi“.

Bet M. de Montaigne’io laikais pagreitį įgaunantis mokslas šito nemoko ir tuo nė kiek net nesidomi (matyt, dėl to amžininkams taip būdingos simpatijos mokslui M. de Montaigne’is nejaučia). Tiesą sakant, jo manymu, tuo nesidomi ne tik gamtotyra, bet ir humanistika, niekaip neatsikratanti spekuliatyvios, nuo kasdienybės nutolusios viduramžių filosofijos įpročių. „Didžiausias ir garbingiausias mokytumas mūsų laikais – mokėti suprasti mokslininkus. Šis mokėjimas – vienintelis ir galutinis viso mūsų mokymosi tikslas“, – ugdymo tikslus ironiškai apibrėžia mąstytojas.

Pagrindinė ugdymo duodama išmintis – knyginė, jos persisotinusi žmogaus siela žlunga, užuot tobulėjusi. Išsilavinę žmonės tiesiog atkartoja susirankiotas kitų mintis, o juk tai galinti padaryti ir papūga. Pirmoji blogybė ta, kad rašančių knygas yra ne taip jau ir daug, tad lavindamiesi mes tiesiog atsiduodame kelių žmonių pažiūrų malonei. Tačiau gerokai blogesnis dalykas yra tas, kad šitokia lavyba nė truputėlio nemoko mąstyti! „Kas geba mąstyti, išsivers ir be mokslo žinių, bet ir jų turintis nieko nelaimės, jei nemokės mąstyti“, – reziumuoja M. de Montaigne’is. Mokytis mąstyti, beje, galima ir apsvarstant tai, ką perskaitei knygose, užuot vien susidėjus į galvą jose esančias žinias.

O ką reiškia mokytis gyventi / mirti? M. de Montaigne’iui tai pirmiausia mokytis gėrio, nes „tam, kuris neišmoko gėrio, kiekvienas kitas mokslas bus tik pragaištingas“. Kadangi gėris filosofui neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo ir buities, mokslingi, moralizuojantys knyginiai pamokymai čia nedaug tegali padėti, nes „dažnai mums siūlo gyventi taip, kaip gyventi visai nesivilia, o blogiausia – net nenori nei tie, kurie siūlo, nei tie, kuriems siūloma“. Juk dažniausiai tie mokytojai būna paprasčiausi niurzgliai, vadinantys „išmintimi savo blogos nuotaikos apraiškas, nepasitenkinimą esama tvarka“.

nuotrauka::2

Todėl geriausia užsidaryti vienam namuose („pasilikti sau kokį nors kampelį, kuris priklausytų tik mums, visada būtų mūsų paslaugoms, kuriame mes galėtume disponuoti visiška laisve“) ir užsiimti savęs tyrinėjimais. Būtent tokia veikla gali duoti didžiausios naudos mokantis gyventi. Ne, M. de Montaigne’is nemanė, kad jis yra pats išmintingiausias žmogus pasaulyje, galintis pamokyti visus, netgi priešingai, jis saviironiškai pridūrė, kad jo patarimų niekas neprašo, o jei ir prašo – vargiai jais pasinaudoja. Tačiau pažinti save, suvokti savo požiūrį, galimybes ir jų ribas gali tik pats iš savęs. Juk aplinkiniai temato tik tai, ką jiems rodome, jiems galime vaidinti dorus ir kilnius, „bet būti doram sielos gelmėse, kur viskas leista ir kur niekas nemato, – štai kas yra dorybingumo viršūnė“.

Doras, o tai reiškia – ir geras, gyvenimas – ne išorinio atrodymo dalykas, bet vidinė savybė. Išties gyvenimu patenkintas yra tas, kuris taip mano apie save, o ne tas, kuriam jo gero pavydi aplinkiniai. Esminis gero gyvenimo matas – paties žmogaus nuomonė. O pirmasis žingsnis į gerą gyvenimą – „tai būti tokiam savo namuose, savo kasdienėje veikloje, už kurią mums niekam nereikia atsiskaityti ir kur beprasmiška maivytis ir apsimetinėti“.

Banalus gėris

Kitaip tariant, M. de Montaigne’is skelbia savotišką gėrio banalumą: gėris nėra tai, ką išskirtiniai žmonės, fiziniai ar dvasiniai didvyriai daro išskirtinėmis akimirkomis. Gėrio kūrimas yra daugybės žmonių kasdienių darbų rezultatas: „Privatūs asmenys tarnauja gėriui dažnai daug sunkesnėmis aplinkybėmis ir su didesniu įkvėpimu nei aukšti pareigūnai.“ Todėl, pasak jo, „mūsų pareiga – ne protingas knygas rašyti, o protingai gyventi, ne mūšius laimėti ir žemes užkariauti, o rūpintis savo kasdienio gyvenimo tvarka ir ramybe“.

Nors ir skelbia, kad pats svarbiausias ir įdomiausias jo svarstymų objektas yra jis pats, M. de Montaigne’is anaiptol nėra mizantropas. Be savo paties prigimtinių savybių ir to, ką perskaitome knygose, ne mažiau galime išmokti iš santykio su kitais žmonėmis, ir nebūtinai su draugais, nebūtinai net su itin protingais. Požiūriu į kitus žmones M. de Montaigne’is ryžtingai priešinasi iškreiptoms universalizavimo formoms: „Aš nedarau tos visiems būdingos klaidos – vertinti kitą pagal save. Aš lengvai įsivaizduoju visiškai nepanašius į save žmones. Ir, žinodamas, kad esu būtent toks, o ne kitoks, aš netrokštu, kad kiti perimtų mano savybes, kaip daro daugelis; aš įsivaizduoju ir tikiu, kad yra tūkstančiai skirtingiausių gyvenimo būdų, ir man gerokai priimtinesnis kitų nepanašumas į mus negu panašumas.“ Žmonių įvairovė sudaro puikiausias prielaidas įvairialypiam individui mokytis iš visų.

Dar vienas M. de Montaigne’io originalumas amžininkų ir laiko dvasios atžvilgiu – jo išpažįstama sielos ir kūno savitarpio priklausomybė. „Jeigu teisūs tie, kurie sako, kad kūnas neturi tenkinti savo troškimų, kenkiančių sielai, tai kodėl negali būti teisingas ir priešingas teiginys, kad siela neturi tenkinti savo troškimų, kenkiančių kūnui?“ – klausia jis ir atsakydamas tvirtina, kad jei kūnas negaluoja, siela praranda savo patį didžiausią rėmėją, o tuomet rimtos protinės veiklos jau nebeverta tikėtis. Todėl reikia grūdinti ne tik sielą, bet ir kūną, ir nieku gyvu jų vieno su kitu nepriešinti. Ugdyti juos abu – tai ir reiškia gyventi.

Pernelyg paprasta?

Kaip minėta, M. de Montaigne’io laikysena nebuvo populiari jo aplinkoje. Netapo jis ir svarbiu filosofijos klasiku. Bet vis dėlto jis nepraėjo ir be pėdsako – M. de Montaigne’io idėjų poveikį patyrė ne tik B. Pascalis ir J. J. Rousseau, bet ir pats „moderniojo aš“ „išradėjas“ René Descartes’as. Išties, šaltą rudens naktį prie židinio apie savo žinojimo ribas mąstantis artilerijos karininkas R. Descartes’as yra labai artimas tautiečio M. de Montaigne’io pasiūlytam užsidarymo savo kambaryje idealui – tik stalas, kėdė, knygos ir aš.

Žymus literatūros teoretikas Erichas Auerbachas už gilinimąsi į save ir domėjimąsi išskirtinai savimi M. de Montaigne’į vadino pirmuoju moderniu žmogumi. Sunku būtų tam nepritarti, ypač šiandien, kai savieji „aš“ iš privačių erdvių išsikraustė į socialinius tinklus. Galima būtų suabejoti, ar dėl to padaugėjo mąstymo apie save ir savęs pažinimo, tačiau neabejotinai padaugėjo savęs fragmentų, kurių gausa taip stulbino prancūzų mąstytoją. Galbūt dėl tokio M. de Montaigne’io artimumo šiandienai jį atranda įvairiausi kasdienio gyvenimo filosofijos populiarintojai ir lėtojo gyvenimo būdo guru, iš jo neskubių, kartais prieštaringus monologus primenančių, kartais kone sentencijomis besižarstančių esė semiantys įkvėpimo. Tad, regis, šiandien gerokai daugiau žmonių atsiverčia M. Montaigne’io raštus ieškodami patarimų ir yra pasiryžę bent jau pabandyti pagal juos gyventi nei tuomet, kai jis juos rašė.

Įdomu, ką apie tai manytų individualistas M. de Montaigne’is, tiek skelbęs, kad galutinis apmąstymų apie save tikslas yra prisijaukinti mirtį, tiek prisipažinęs, kad norėtų numirti sodindamas kopūstus ar kaip nors panašiai, nemažą gyvenimo dalį buvęs aktyviu valstybės veikėju, tačiau niekuomet nepamiršęs, kad „net aukščiausiam pasaulio soste mes sėdim savo sėdyne“.

M. Montaigne’is cituojamas iš knygos Michel de Montaigne „Esė“, Vilnius: „Tyto alba“, 2011 m.

[infogram id="7b9d9265-f80f-43e0-bfbc-114961c92aff" prefix="0Ew" format="interactive" title="VK201806_VISUOMENE_KIRTIKLIS_montenis"]

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kosmoso lenktynėse rusai toli atsiliko Premium 17

2014 m. balandį, kai dėl karo veiksmų Ukrainoje Rusijai buvo pradėtas taikyti pirmasis sankcijų paketas,...

Verslo klasė
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Kaip mokyti(s) laimės: ką gali padaryti mokytojas Premium

„Jei mokytojas moko apie vidines vertybes, jis ir pats turi jas praktikuoti“, – tokie Tibeto dvasinio lyderio...

Verslo klasė
2018.10.07
Hobis: keli augalai balkone gali tapti emocine atgaiva Premium

Žydinčiomis gėlėmis išpuoštame sode šnekučiavosi dvi moterys. Ant mažo bistro stiliaus stalelio stovėjo...

Verslo klasė
2018.10.06
Kūno ir sielos ryšiai: kas yra sveika gyvensena Premium

Senas posakis „sveikame kūne – sveika siela“ yra pernelyg gerai žinomas, kad keltų klausimų. Dažniausiai jį...

Verslo klasė
2018.09.30
Ekstremalus šaltis padeda atrasti naujų medžiagų Premium

Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ketterle tikrai žino, kas yra šaltis. Jo tyrimai leido dar labiau...

Verslo klasė
2018.09.29
Junckerio džiazas: paskutinė EK vadovo kalba Premium 2

Jei tai būtų vaidybinis filmas apie įtakingą pagyvenusį politiką, kuriam atėjo laikas trauktis iš scenos, jo...

Verslo klasė
2018.09.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau