Kęstas Kirtiklis: Davidas Hume’as žaidžia biliardą
Greta ankstesnių siekių pažinti ir paaiškinti pasaulį dabar filosofai (bent jau kai kurie) suvokė, kad jų tikslas yra kovoti su visuomenės tamsumu ir joje vešančiais prietarais, na, o pozityviais terminais tariant, filosofai susiprato turintys pareigą šviesti ir tobulinti visuomenę.
Įvairūs autoriai šio pašaukimo prielaidas ir jo įgyvendinimo priemones matė įvairiai. Štai prancūzų filosofas Nicolas de Condorcet, apžvelgęs žmonijos intelektualinę istoriją, nusprendė, kad žmogiškasis Protas laikui bėgant dėsningai tobulėja, tad plėtodami mokslus, švietimą ir lavindami individualius protus mes artiname tą laiką, „kai saulė žemėje švies tik laisviems žmonėms, pripažįstantiems tik vienintelį valdovą – savo protą“. Nors ir skambanti kiek pompastiškai, ši idėja neblogai prigijo vakarietiškame mąstyme – gal ne visuomet pripažįstame garsiai, visgi esame linkę manyti, kad apskritai esame protingesni už savo tėvus, ką jau kalbėti apie tolimesnius protėvius. Kartu viliamės, kad mokslo ir kultūros pažanga galiausiai išspręs daugybę tebeegzistuojančių medicininių ir socialinių problemų, o žmonių tamsybė ir įvairiausi prietarai išnyks beveik savaime.
Išmokti įveikti prietarus ir baimę
O štai škotų Apšvietos klasikas Davidas Hume’as (1711–1776 m.) labiau nei žmonijos Protu domėjosi kasdieniu galvojimu ir įveikti prietarus bei tamsybę tikėjosi kasdienės žmonių patirties analize. Mat tamsybė ir prietarai, jo manymu, kyla ne tiek iš išsilavinimo stygiaus, kiek iš netikusio filosofavimo. Filosofijoje įprasta bandyti perprasti dalykus, kurie, D. Hume’o manymu, žmogaus protui yra nepasiekiami, – būties sąrangą, Dievo buvimą ir pan. Kadangi apie juos išties negalima pasakyti nieko patikimo, nagrinėjantys šiuos klausimus bando savo samprotavimų tuštumą pridengti kalbos įmantrybėmis ir tariamai įžvalgiais išvedžiojimais. Tačiau ylos maiše nepaslėpsi – apie tuos dalykus nieko negalime pasakyti dėl paties žmogiško pažinimo prigimties ir veikimo principų, kurie geriausiai matomi ne rafinuotose filosofinėse sistemose, bet kasdienio proto veikimo tyrinėjimuose. Todėl jis ir imasi pastarųjų.
D. Hume’as teigia, kad „visą mąstymo medžiagą mums pateikia išoriniai arba vidiniai jutimai, ir tik jos sumaišymas ir sujungimas priklauso nuo proto ir valios“. Vargu ar galima nesutikti, juk pagalvoję galime nesunkiai atsekti, iš kurių pojūčių kilęs vienas ar kitas mūsų mąstymo objektas, iš kur sužinojome ne tik apie obuolius, filmus ar namus, bet ir apie džiaugsmą ar pyktį. Kita vertus, žinome, kad žmonės, turintys juslių sutrikimų, pvz., neregiai arba kurtieji, nedaug išmano apie šių juslių objektus – spalvas ar garsus. D. Hume’ui šių dviejų argumentų pakanka.
Pati juslių kaip žinojimo šaltinio koncepcija neatrodo nei netikėta, nei šokiruojanti, tačiau D. Hume’as žengia toliau ir laiko jusles patikimo pažinimo matu: „Jei tik įtariame, kad filosofinis terminas yra vartojamas be jokios reikšmės ar idėjos (o taip būna gana dažnai), turime paklausti, iš kokio įspūdžio kilo ši tariama idėja?“ Jei kalbantysis negali nurodyti juslinio minties šaltinio, vadinasi, pastaroji nieko verta!
Kaipgi taip?! Juk esame linkę manyti, kad viskas neapsiriboja vien tiesioginiais pojūčių duomenimis, kad žmonės yra kūrybingi ir dažnai pasitelkia vaizduotę, kurios kūrinių nieku gyvu nedera nurašyti kaip nieko vertų! Tolesnė mąstymo ir vaizduotės veikimo analizė atremia tokį priekaištą. Visas mintis, esančias mūsų galvose, pasak D. Hume’o, galima dalyti į dvi grupes – įspūdžius ir idėjas. Įspūdžiai atsiranda iš čia ir dabar patiriamų dalykų. Štai dabar rašydamas (arba jūs skaitydami) matau sakinius – tai juslinis įspūdis. Galiu užsimerkti ir mintyse (tai yra vaizduotėje) atkurti ekrane užrašyto sakinio vaizdą – tai idėja. Abiem atvejais galiu nurodyti regos pojūčius, iš kurių jie kyla. Žinoma, skiriasi jų intensyvumas – mintyse / vaizduotėje atkuriamas sakinys nebus toks ryškus, kaip matomas ekrane ar lape. Taigi mūsų vaizduotė veikia ne pati iš savęs, o iš juslinių duomenų.
Bet nejau tikrai negalime įsivaizduoti nieko, ko nebūtų buvę pojūčiuose? D. Hume’ui ir pačiam šis klausimas rūpi. Ta proga jis siūlo tokį mintinį eksperimentą: „Įsivaizduokime, kad koks nors žmogus turėjo regėjimą trisdešimt metų ir puikiai susipažino su visomis spalvomis, išskyrus, pavyzdžiui, kurį nors vieną mėlynos spalvos atspalvį, kurio jam niekada neteko matyti. Tegu jam bus parodyti visi skirtingi šios spalvos atspalviai, palaipsniui pereinantys nuo tamsiausio į šviesiausią, išskyrus tą vieną; aišku, kad jis pastebės spragą ten, kur trūksta atspalvio, ir pajus, kad toje vietoje tarp gretimų spalvų yra didesnis tarpas negu kitur. Dabar klausiu, ar gali jis savo vaizduote užpildyti šią spragą ir susikurti šio atskiro atspalvio idėją, nors jo niekada jam nepateikė jutimai?“ Nors D. Hume’as mano, kad tai veikiausiai įmanoma, visgi toks vaizduotės kūrybinis veiksmas akivaizdžiai pernelyg menkas, kad paneigtų pojūčių svarbą. Be to, net ir šiuo atveju pojūčių duomenys sukuria vaizduotės veikimo lauką.
Nežinomo mėlyno atspalvio pavyzdys taip pat rodo, kad įspūdžiai ir idėjos galvoje yra grupuojami. Tam reikia mąstymo, tačiau jei viskas iš juslių, tai ir mąstymo principai turi iš jų kilti. D. Hume’o manymu, taip ir yra: iš juslinių patyrimų kyla trys idėjų sąryšio principai – panašumas, gretimumas laike ar erdvėje ir priežastingumas. Gretimumas ir panašumas atrodo savaime suprantami ir neproblemiški, kas kita – priežastingumas. Jis ne tik svarbiausias (nes galvodami apie žinomus faktus dažniausiai mąstome apie juos per priežastis ir padarinius), bet ir pats kebliausias sąryšis, nes jo mechanizmo nematyti ne tik jusline rega, bet ir proto veikla. Kaip suvokiame priežastingumą?
Štai, pavyzdžiui, žaidžiate biliardą (net jei nežaidėte patys, neabejoju, kad esate šį žaidimą matę, – D. Hume’ui to ir pakanka): smūgiuojate lazda vieną rutulį, jis ritasi tol, kol atsitrenkia į antrąjį, ir šis pajuda. Sakytume, viskas normalu, bet D. Hume’ui taip neatrodo. Kas, stebint pirmojo rutulio ridenimąsi, verčia jus manyti, kad atsimušęs į kitą rutulį jis jį pajudins? Juk, tiesą sakant, jame nematote nieko, kas leistų numanyti bet kokį jo poveikį kitiems rutuliams. Rutulys kaip rutulys. Rieda, ir tiek. Lygiai taip pat žiūrėdamas į stovintį antrąjį niekaip nematote, kad jis turėtų pajudėti. Maža to, jūs netgi nesunkiai galite įsivaizduoti, kad abu rutuliai sustoja ir lieka stovėti! Ir vis dėlto tai, kad antrasis rutulys pajuda, jūsų visiškai netrikdo. Kaip netrikdo ir tai, kad paleisti iš rankų daiktai krenta žemyn, o ne lieka kyboti ore, ar kad įkišę ranką į ugnį nusideginsite.
Taip, tvirtina D. Hume’as, yra todėl, kad šitokius dalykus esate daugybę kartų patyrę ir žinote, kas kokius padarinius gali sukelti. Kas kita, jei su kokiu nors daiktu ar reiškiniu susidurtumėte pirmą kartą: net pats protingiausias ir gabiausias vaikas, kuo įdėmiausiai pirmąsyk apžiūrėjęs skriestuvą ar knygą, nesupras, ką su jais galima nuveikti! Jei įsivaizduosite save tuomet, kai dar nieko nežinojote apie pasaulį (nes kažin, ar šią būseną pamenate), D. Hume’o manymu, turėsite sutikti, kad priežastys ir padariniai atrandami ne protu, bet patyrimu. O dar tiksliau – priežasties ir pasekmės ryšį lemia įprotis. Būtent įprotis verčia jus manyti, kad tai, ką matėte gana dažnai praeityje, pasikartos ir ateityje, – tokios išvados nepasieksite net pačiomis subtiliausiomis samprotavimų grandinėmis.
Įpročio galios suvokimas D. Hume’ui leidžia paaiškinti daugybę dalykų, nuo gyvenimo išminties senatvėje (mat tuomet žmogus yra įpratęs prie daugiau dalykų nei jaunystėje) iki gamtos dėsnių suvokimo. Pastarieji taip pat yra stiprūs įpročiai, kuriems per gyvenimą neradome nė vieno kontrapavyzdžio. O tai, kad gamtos dėsnius mes linkę kildinti iš kažin kokios pojūčiais tiesiogiai nestebimos pasaulio esmės, D. Hume’o manymu, tik rodo mūsų menką savo mentalinių procesų supratimą: „Tokia jau įpročio įtaka – ten, kur jis stipriausias, jis ne tik paslepia mūsų įgimtą nežinojimą, bet ir pasislepia pats: vien todėl, kad jis reiškiasi stipriausiai, atrodo, jog jo nėra.“
Tad viską, kas peržengia juslinius įspūdžius, D. Hume’as vertina skeptiškai: vienintelis mums duotas dalykas yra juslių duomenys, o juos sukeliantys objektai ir pats vadinamasis išorinis pasaulis jam nėra akivaizdūs (sapnai, haliucinacijos ir panašūs dalykai rodo, kad pojūčiai puikiai veikia ir be objektų) ir didelių išvadų apie jį daryti mes negalime. D. Hume’o manymu, žmogaus juslėms (tad ir protui) galutinės dalykų priežastys iš esmės yra nepasiekiamos. Jų ieškant, priežastingumo grandine galima judėti atgal iki begalybės, atrandant vis naujas priežasčių priežastis. Galiausiai tenka pripažinti, kad tai niekur neveda, o, norint sustabdyti šį judėjimą, pirminę priežastį teks paprasčiausiai išrasti. Arba, kaip siūlo D. Hume’as, pripažinti, kad priežastiniai pasaulio ryšiai yra įpročio dalykas. Aiškindami pasaulį vaikams dažnai pasirodome esantys tikriausi hiumininkai, nutraukiantys begalinę klausimų „kodėl?“ grandinę paprasčiausiu „todėl!“ Todėl, kad esame įpratę, kad yra taip, ir viskas.
Mąstymas ir įpročiai
Kas iš to, ką laimi skeptiškas D. Hume’o mąstymas? Pirmiausia jis siūlo būdą, kaip išspręsti filosofinius (ir ne tik!) ginčus, kurie, mąstytojo manymu, kyla dėl sąvokų painiavos, jų miglotumo ar daugiaprasmiškumo. Sąvokų redukcija į pirminius pojūčių duomenis šitą kebeknę išpainioja (žinoma, jei ginčo dalyviai sutinka su šitokios redukcijos prasmingumu) ir persergi nuo beprasmių klausimų kėlimo.
Kita vertus, toks skepticizmas (iš esmės atsisakantis spręsti apie išorinį pasaulį) atrodo grėsmingai – kaip gyventi, jei dalykai, anksčiau atrodę akivaizdūs, dabar kelia abejonių? D. Hume’o manymu, lygiai taip pat kaip ir anksčiau. Jis nesijaučia metantis iššūkį kasdieniam pasaulio suvokimui, veikiau priešingai – savo analize D. Hume’as siekia įvardyti tai, ką mes ir taip žinome ir kuo vadovaujamės kasdienėje veikloje. Pavyzdžiui, anot jo, labai panašius rezultatus gautume ir nagrinėdami, kaip įpročiai (o juk daug ką darome iš įpročio) pasireiškia mūsų veiksmuose: „Juk kai koks nors kurio nors atskiro veiksmo ar operacijos kartojimas sukelia polinkį vėl iš naujo pakartoti tą patį veiksmą ar operaciją neverčiant jokiam samprotavimui ar proto procesui, visuomet sakome, kad šis polinkis yra įpročio padarinys. Vartodami šį žodį nepretenduojame nurodyti galutinę tokio polinkio priežastį.“
Netgi šiandieniame, atrodo, itin racionalizuotame pasaulyje nesunkiai pripažintume, kad dažnai veikiame remdamiesi paprasčiausiu įpročiu, tad kodėl turėtų būti keblu pripažinti, kad tuo pat principu veikia ir mūsų mąstymas? Šiaip ar taip, juk „įprotis yra didysis žmogaus gyvenimo vadovas“.
Ir dar vienas svarbus dalykas: sekdamas Apšvietos užmoju išvaduoti žmones nuo tamsybių ir prietarų, savaisiais žmogaus proto tyrinėjimais D. Hume’as išgujo ir visas esmes bei prasmes. Kartu su abejonėmis dėl žmogaus pažinimo gylio ir pločio jis propagavo ir psichologizmą, individualioje psichikoje įkurdinantį tiek pažinimo pagrindą, tiek jo vertinimo kriterijus. (Ten pat, beje, jis įkurdino ir moralės pagrindus, ji taip pat kylanti iš vidinių jutimų.) Tokios kontroversiškos pažiūros, suprantama, sulaukė įvairių reakcijų: nestigo simpatikų (pats Immanuelis Kantas prisipažino, kad D. Hume’o skaitymas nutraukė jo „dogmatinį snaudulį“ ir privertė iš naujo permąstyti savo filosofines pozicijas), bet buvo ir daugybė kritikų, mėginančių atremti D. Hume’o iššūkius objektyvaus pažinimo siekiams.
Bet jei bandant pažinti pasaulį D. Hume’o teorija ir nėra labai paranki, reikia pripažinti, kad kasdieniame gyvenime škotų filosofas siūlo gana patrauklų žingsnį link didesnės individualios autonomijos, itin rūpinčios moderniajam galvojimui.
D. Hume’as cituojamas iš knygos David Hume „Žmogaus proto tyrinėjimas“, Vilnius: „Pradai“, 1995 m.[infogram id="8e9654fb-59d9-4a50-abe5-a5d91b9e428a" prefix="Kqe" format="interactive" title="VK201805_VISUOMENE_KIRTIKLIS_hume"]
