Liudvikas Andriulis. Pasmaugti kobrą

Publikuota: 2018-01-20
Indrės Kananaitienės pieš.
Indrės Kananaitienės pieš.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Įkūrėjas pasisako trumpai ir konkrečiai: „Pradėsiu nuo paprasto klausimo. Vyrai, tai turite ar neturite pusantro milijono eurų šią savaitę? Atsakykite – taip ar ne.“

Briuselis, 2010

Indas, dvimetrinis mėsos kalnas, įsmeigia į Įkūrėją akis, nusišypso baltutėlaičiais holivudiniais dantimis ir atlaidžia psichą raminančia šypsenėle atsako Įkūrėjui – gal galime pasitarti? Įkūrėjas akivaizdžiai įsitempęs ir atrodo gan komiškai. Nieko tokio.

Piktas ir aš. Jau metus su tais indais kankinamės, o prieš porą mėnesių jie iš mūsų nusipirko dalį itališko biznio ir pažadėjo užtikrinti banko garantiją nemažai sumai. Pirmadienį tapo aišku, kad pinigų banko garantijai indai neturi, o tai reiškia, kad mūsų dabar jau bendra itališka kontora gali būti ir uždaryta – galbūt net iki penktadienio.

Indai tariasi geras penkias minutes. Tariasi jie pandžabų kalba ir tariasi rimtai. Galų gale Imtynininkas pakelia akis, patyli ir sako: „Įkūrėjau, deja, atsakymas yra ne. Pinigų mes neturime.“

Įkūrėjas netikėtai ramiai sako: „Džentelmenai, tuomet situacija visiškai aiški. Pirma, mūsų susitarimas baigtas, antra – ar jūs skaitėte sutartį?“

Sutartimi ir gąsdinsime indus, tuo užsiimsiu aš. Perimu žodį iš Įkūrėjo ir sakau paprastai: „Vyrai, padėtis kritinė ir labai pavojinga. Ir dėl šios padėties, nebijau pasakyti, kalti tik jūs. Kalti, nes biznį darėte neatsakingai, nesielgėte skaidriai.“ Indai įsiterpia: „Kur neskaidrūs, kaip neskaidrūs?“ „Taip, vyrai, sakau, biznį darėte pinigų neturėdami, neturėjote jų tada, neturite ir dabar, mums melavote. Neskaidrūs.“

To, kaip ir tikėjausi, indams per daug ir jie nutrūksta: kaip neturėjome, turėjome, daug turėjome, mus pačius apgavo, iš kur tu žinai, kad neturime, tau kažkas primelavo! Gali indus kaltinti kuo nori, tik ne skurdumu, to jie nepakelia.

Į tai atsakinėti man netenka, nes netikėtai į pokalbį jausmingai įsitraukia Frederico, mūsų itališko verslo vadas. Kad ims italas ant jų rėkti, net aš kaltas jaustis pradedu: „Dirbau su jumis metus kasdien, tikėjau jumis, aiškinot, kad nebus bėdų, aš jumis tikėjau, apgavot, galėjot anksčiau pasakyt, kad bėdų turite, būtume sprendę, dabar jau viskas!“ Užpila indus mūsų italas įžeistais jausmais, trūksta tik į grindis daužomų lėkščių po kiekvieno sakinio. Neplanuota, bet pasirodo visai naudinga, indai prityla.

Gerai, sakau, kas buvo, tas buvo, jau nesvarbu. JeanaiMarcai, sakau mūsų belgui advokatui, prašau papasakoti, kaip čia teisiškai viskas atrodys. JeanasMarcas ramiu balsu paaiškina apie akcininkų sutarties nutraukimo procedūrą ir kitas detales.

Įkūrėjas tuo metu baltas nuo įtampos, tad atsiriboja nuo agresyvios aplinkos ir lyg nieko aplink negirdėdamas maigo telefoną.

Na, sakau indams, tai ką manote? Kokia jūsų pozicija? Ką siūlote? Mat mes jau viską pasakėme: Įkūrėjas – poziciją, aš – pagrindimą, Frederico – emocijas, JeanasMarcas – teisinį kelią. Kalbėkite.

Žmogus kalnas iš Indijos ne veltui kadaise buvo pasaulinės klasės imtynininkas ir dalyvavo Sidnėjaus olimpiadoje. Žino, kada pulti, o kada gultis ir laukti geresnės progos. Patyli ir ramiai pradeda elegantiškai, neskubriai išsiraityti: „Vyrai, visų pirma atsiprašau dėl padėties, į kurią visus mus čia įstūmėme. Tai mūsų kaltė, mes suprantame jūsų emocijas ir padėties kritiškumą.“ Ot šėtonas, galvoju, moka indas derėtis, lygiai taip pat daryčiau jo vietoje. Nuramino visus, įtampą sumažino, dabar jau suksis.

Toliau – gynybinis veiksmas: „Mes tikėjomės čia susirinkti ne kautis, o sprendimų ieškoti.“

Silpnas, mielas olimpieti, tavo gynybinis veiksmas, galvoju ir nieko nelaukęs lietuviškai kalu batu snukin, idant baigtų raitytis ir mūsų laiko negaišintų – nutraukiu per pusę sakinio: „Mielasis, sprendimų ieškoti reikėjo prieš mėnesį. Šiandien sprendimai yra ne šiame kambaryje, o banko sąskaitose. Turi banko sąskaitoje pinigų? Bus sprendimas. Neturi? Tuomet mūsų sprendimas yra skirstytis. Ką siūlai?“

Indas vos pastebimai nusišypso ir kerta visiškai kitur. Žinojau, kad taip bus, tik nežinojau, kada. O indas, supratęs, kad su manimi kapotis beprasmiška, suprantamai nusišypso ir netikėtai kreipiasi į Įkūrėją.

„Įkūrėjau, va Liudvikas kalba tiesiai, bet kaip džentelmenas. Frederico emocijos suprantamos – Frederico, tikrai tave suprantame, atsiprašom. O va tu, Įkūrėjau, esi neteisus, nes kaltini mus neskaidrumu.“ (Nesvarbu, kad neskaidrumą minėjau aš, o ne Įkūrėjas.) Ir pradeda indas užuominomis kaltinti Įkūrėją, kad šis pakenkė jų reputacijai, kažkam kažko pripasakojo apie indų bėdas, dėl to anie lyg pinigų negavę – viskas labai asmeniškai, įtaigiai, bet aptakiai, užuominomis. Man neramu – gal tikrai Įkūrėjas kam ko prišnekėjo, ne pirmas kartas, nelengva mums būna su tuo mokslininku.

Įkūrėjas užima paprasčiausią, bet ne visai optimalią poziciją – ima tiesiog viską neigti ir kaltinti indą melu, bet akytės neramiai bėgioja, ir man jau tikrai neramu. Nutraukiu indą: „Prašau baigti užuominomis kalbėti, sakyk tiesiai – kas, kur, ko ir su kuo prisišnekėjo, ir kodėl tai bėda, nes aš iš Lietuvos, užuominų nesuprantu.“

Indas pašiaušia keterą ir suurzgia – Liudvikai, sako, negink Įkūrėjo, tegu jis pats paaiškina, ką padaręs. Ir pradeda jie rėkti vienas ant kito, ir išryškėja tiesos grūdas: pasirodo, Įkūrėjas išties bičiuliui belgų aristokratui pasiskundė dėl indų, belgų aristokratas papasakojo bičiuliui iš San Marino, šis pažinojo indus – klasika.

Tiedu jau gerą pusvalandį rėkia vienas ant kito, aiškinasi, galima ar negalima draugams pasakoti apie verslą ir partnerius.

Indas – geras psichologas: užvažiavo ant silpniausio, emocionaliausio, dar šiek tiek prasikaltusio ir vengia imtynių su manimi, kur bus tik argumentai – visi mano pusėje, ar su Frederico – kurio pusėje moralinė tiesa ir emocijos, ar su JeanuMarcu – kurio pusėje teisė. Valandą bandau krapštyti Įkūrėją iš tos pelkės. Jei jis būtų buvęs vienas, indas būtų pasiekęs savo tikslą – Įkūrėjas būtų juos pasiuntęs toli, išėjęs iš derybų, ir tai būtų visiškas indų laimėjimas – nemalonios derybos būtų baigtos ne jų noru (jau didžiulis didžiulis laimėjimas), negana to – galėtų sakyti, kad bandė susitarti, bet Įkūrėjas – psichas ir dar liežuvautojas. Blogai. Negalima, negalima derybose vadovautis jausmais. Veduosi Įkūrėją parūkyti.

Grįžtame parūkę, reikia baigti emocinę diskusiją apie Įkūrėjo plepumą. Suveikęs argumentas buvo paprastas, berūkant į galvą atėjęs: brangūs indai, Įkūrėjas gal ir padarė klaidą, sutinku, galbūt negražiai išėjo, bet sutikite, kad jums tai tiesiog nemalonu emociškai, o jūsų veiksmai mums milijoniniais nuostoliais gresia. Tad, vyrai, prašau – suprantu, kad jums buvo nemalonu, bet nuostolių jūs nepatyrėte, tad kalbėkime apie rimtesnius reikalus, nes dėl jūsų veiksmų esame ne nemalonioje, o kritinėje situacijoje. Paurzgia indai, bet nelabai turi ką pridurti: išties asmeninis nemalonumas – prieš milijoninius nuostolius, sunku diskutuoti.

Mano derybų tikslas – priversti indus pasirašyti nutraukimo sutartį be jokių pretenzijų į mums už akcijas sumokėtus pinigus. Visos kortos mūsų rankose – indai atvažiavo teisiškai nepasirengę, be advokato, sutarčių neskaitę ir dar nuoširdžiai jaučiasi kalti. O mes deryboms ruošėmės tris dienas, rengėme scenarijus, bet praėjo jau keturios valandos, o dar nežinome, kur jiems iš tikro skauda ir ką jiems duoti, kad pasirašytų visus nutraukimo dokumentus.

Tokias visatos paslaptis atskleisti galima paprastai – tiesiog paklausiant. Patyliu ir sakau Imtynininkui: žiūrėk, mano tikslas yra šiandien pasirašyti skyrybų dokumentus ir daugiau jūsų nematyti. Sakyk, ko nori tu? Indai ramiai pasitaria ir atskleidžia visatos paslaptį: pasirodo, jiems visiškai nesvarbu atsiimti iš mūsų pinigus, jiems svarbu, kad niekas Italijoje nesužinotų, jog sugriuvo jų partnerystė su mumis.

Pageidavimas aiškus ir suprantamas. Kaunamės ne už tiesą, o už pinigus, tad pasiūlau paprastą sprendimą – visas sutartis nutraukiame, o aš pasirašau drakoniškiausią pasaulyje konfidencialumo susitarimą ir pusę metų visiems Italijoje aiškinu apie didžiulę meilę indams bei piešiu svajingus bendros ateities planus. Dar sutariame, kad jei jie ras pinigų, partnerystę atgaivinsime – indams svarbiausia neprarasti veido ir skirstytis nepraradus garbės.

To pusantro milijono eurų indai taip ir nerado, bet kasmet tvarkingai siunčia Kalėdų atvirukus – maža kada ras, su indais niekada nežinai.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2013 m. nr. 3

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Didžiausių Lietuvos bendrovių TOP 1000: verslas nusiteikęs optimistiškai Premium 2

Įvairių sričių įmonių vadovai džiugiai nusiteikę ne tik kalbėdami apie praėjusių metų rezultatus, bet ir...

Verslo klasė
2018.07.16
„Girteka Logistics“ vadovas E. Liachovičius: sakyti, kad esi didžiausias, būtų neatsakinga Premium 13

Edvardą Liachovičių šiemet Metų vadovu išrinko portalo vz.lt naršytojai. Naujienos apie jo vadovaujamą UAB...

Verslo klasė
2018.07.15
Jaunasis Metų CEO Artūras Salda: kaip sukurti „sanatoriją 2.0“ Premium 14

Druskininkų ir Birštono „Eglės“ sanatorijų vadovas Artūras Salda „Verslo žinių“ ir „Luminor“ banko...

Verslo klasė
2018.07.14
Nematomi jūsų pasąmonės svertai: patirties dizainas Premium

Jei jau norite žinoti, tas kambarys neturėjo minčių. Nemokėjo jis kokių nors ypatingų viliojimo žaidimų,...

Verslo klasė
2018.07.08
Karo šunys: Rusijos samdiniai ir privačios karinės bendrovės Premium 35

Jų niekada nemėgo nei priešai, nei draugai. Kiekviename kare jie buvo svetimi. Jų niekas nesaistė, o...

Verslo klasė
2018.07.08
Sigita Šimkutė: Vorkeišn Premium

Iš pradžių Pranas nebuvo patenkintas. Naujoji komunikacijos vadybininkė, kuri spirgėjo nuo pat pirmos...

Verslo klasė
2018.07.07
Kinas: Kartais ir vyrai braukia ašaras Premium

Pasakysiu skandalingą dalyką, kuris privers prunkštelėti ne vieną. Adamas Sandleris yra fantastiškas...

Verslo klasė
2018.07.07
Knygos: Kaip laimėti karą iššovus 140 ženklų

Jeigu šiandien mokykloje būtų įrengiama mūsų laikų madas atitinkanti karinio rengimo klasė, joje puikuotųsi...

Verslo klasė
2018.07.06
Kodėl teisininkai nekalba kaip žmonės Premium 1

Niekas nemėgsta teisininkų – nėra žmogaus, kuris mėgtų. Tik teisininkas sugeba gerbti ir žavėtis...

Verslo klasė
2018.07.01
Muzikos albumų labirintai: intelektualinis Šarūno Nako teatras

Šarūnas Nakas – garsus mūsų muzikos ekstremistas. Jam tikrai tinka kažkada Osvaldo Balakausko pasakyti...

Verslo klasė
2018.07.01
Kęstas Kirtiklis: Michelis de Montaigne’is lieka vienas namuose

Tikėtina, kad frazė „vienas namuose“ jus suerzino. Labai jau ji primena, pripažinkime, pokvailę tęstinę...

Verslo klasė
2018.06.30
Aidas Puklevičius: Neparduotos vasaros 4

Vasara yra pats netalentingiausias metų laikas. Kone visi svarbiausi pasaulio atradimai padaryti rudenį,...

Verslo klasė
2018.06.30
VMU teisėsaugai perdavė medžiagą dėl dingusio miško 2

VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU) kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą...

Agroverslas
2018.06.26

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau