Liudvikas Andriulis. Arabiška ruletė

Publikuota: 2018-01-01
Agnės Kananaitienės piešinys.
Agnės Kananaitienės piešinys.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Lipu iš lėktuvo, dairausi. Nei balto merso, nei šeicho vairuotojo Johnatano. Tamsu, lėtai sukasi pavargę „Airbus“ varikliai, laksto žaliomšviečiančiomliemenėm padabinti smulkučiai indai. Merso šiandien nebus. Šiandien bus autobusas, nes šeichas man skolingas solidžią sumą dolerių, ir aš atskridau tų dolerių iš jo atsiimti. Skolų išlupėjų niekas nemėgsta ir mersų jiems prie lėktuvo nesiunčia.

Arabiška meilė ir glamūras baigėsi prasidėjus Arabų pavasariui. Mieli egiptiečiai solidariai pareikalavo demokratijos, o arabų bankai solidariai nustojo skolinti. Žadėtosios milijoninės paskolos ištirpo lyg dykumos miražas, šeicho nuotaika staiga sugedo. Širdimi jaučiu – nekvies šeichas manęs prie savo girgždančio, mėlynomis kiniškomis lemputėmis papuošto, kaip iš atviruko muzikėlę grojančio fontano pasėdėti. Būdamas prastos finansinės nuotaikos šeichas nei mersų prie lėktuvo siunčia, nei sąskaitų apmoka.

Padėtis sunki, bet ne beviltiška – mygtuko paspaudimu galime atjungti savo technologijų platformą, šeicho klientai negalės skambinti, bus baisi gėda ir bankrotas. Nedidelė bėda – mygtukas tas primena raudonąjį mygtuką Chruščiovo rankoje – paspaudus jį iškils atominis grybas, gyvų neliks, šeichas liks be verslo, o aš – be savo dolerių. Kol šeicho versliukas gyvas, atgauti dolerius vilties kiek yra. Mygtuką paspaudus – viltis miršta.

Pirma nakties, registruojuosi viešbutyje, rytojaus susitikimo valanda dar nesutarta, bet aš prie arabų pripratęs – laikas čia reliatyvus. Guliu ryte prie baseino, laukiu skambučio. Pirma valanda dienos, antra, trečia – velnias, neskambina arabai. Neramu – gali būti, kad tūnosiu čia tris dienas, o jie taip ir neras laiko susitikti – tai visiškai įmanoma, verslo kultūra ir branda juk šešiolikmečių lygio.

Suirzęs rašau mandagų laišką – vyrai, jau popietė, kada susitinkam. Valandą laukiu atsakymo – tyla. Ką gi, skambinu technikos direktoriui ir sakau paprastai – esu Muskate, nesulaukiu jūsų skambučio, jei per valandą nepasakysite, kada susitinkame, atjungiu platformą ir skrendu namo. O, pasirodo, ne ta kalba su jais prieš tai kalbėjausi – Šiaulių tonas jiems gimtoji, su motinos pienu išmokta kalba. Reaguoja žaibiškai – šeichas susitiks ryt dvyliktą.

Šeicho dišdašasplėvesuoja, ant turbano spindi auksiniai „Cartier“ saulės akiniai, akies krašteliu matau, kad kitų kreditorių rankos balto „Bentley“ dar nepasiekė. Įprastas ritualas – apkabina, bučiuoja į abu skruostus, spaudžia abi rankas ir klausia, ar Alachas geras mano šeimai. Geras, galvoju, mano šeimai Alachas bus, jei sumokėsi.

Šeichas palieka savo svečius, einam prie kito staliuko.

– Kur Faisalas? – klausiu.

– Tuoj bus, – sako, – palaukim.

Gerai, laukiam. Liejasi komplimentai, sužinau, kad su amžiumi tik gražėju, aptariame Belgijos ir Omano klimato skirtumus, rodau savo naujagimio nuotraukas telefone, įtampa baisi.

Šeichui kažkas skambina, ačiū Dievui – išlendu parūkyt į lauką (pernai ir Omane visur uždraudė rūkyti), žiū – Faisalas atžygiuoja. Pražilęs, nutukęs, tikrai matyti, kad visos istorijos apie Faisalo ligas (su širdim bėdos) nebuvo melas. Vis dar rūko. Rūkom, bandom kalbėtis, bet įtampa savo daro – reikia tiesiog eiti prie stalo ir skersti karštą temą, o ne malti apie sveikatą prie cigaretės.

Pagaliau visi susėdam, šnekam. Šeichas pradeda savo įprastą programą, kuri anksčiau veikė – pasakoja, kaip vertina mano kompaniją ir ypač Liudviką, kuris juo patikėjo, kai jie buvo maži, kaip džiaugiasi mūsų partneryste, ypač vertina mūsų kantrybę, pamini, kad mažai kas tiek lauktų savo pinigų. Aš jau tai dar prieš pusmetį girdėjau, antrą kartą tuo pačiu manęs nepašersi. Nebedžiugina manęs šeicho komplimentai nei Alacho dosnumo linkėjimai. Aš savo dolerių noriu. Klausausi toliau, nekalbu.

Šeichas skuba, nemalonus jam tas pokalbis. Akivaizdu – jis tikisi šneką pabaigti greitai, per dešimt penkiolika minučių. Pažėręs malonybių, nelaukdamas eina prie reikalo – va, sako, vakar susitariau su investuotojais, pardaviau dešimt procentų, jie perves daug dolerių, sumokėsiu tau iki vasario pabaigos. Ištraukia kažkokius popierius, viskas arabiškai (net skaičiai – mūsų irgi arabiški, bet jų kitokie) – tie popieriai turi įrodyt, kad ledas pajudėjo, kad jis pradėjo gauti pinigų.

Šitaip, sako šeichas, – dantį duodu – vasario pabaigoje sumokėsiu pusę, iki birželio likusius. Šypsosi, tikisi, kad užraukė klausimą, Andriulis skris patenkintas namo.

Pala pala, šeiche. Blogai, sakau. Netinka mums toks pasiūlymas. Ir pradedu dejuoti, tuo pat metu girdamas šeichą – taip reikia tuose kraštuose. Neskubėdamas papasakoju, kaip nuo pat pradžių padėjau šeicho kompanijai, kaip gyniau juos nuo blogiukų Briuselyje, kaip visuomet buvau šeicho ambasadorius, o jo bendrovė buvo mano kūdikis. Nieko, sakau, negaliu dabar jau padėti – nebetiki manim blogiukai Briuselyje, reikia man su doleriais grįžti iš šito susitikimo.

Šeichas nustėręs, o jo vyrams visiškas šokas. Jie puikiai supranta mano tekstą, žino gero / blogo policininko taktiką. Šeicho net gražiais žodžiais spausti negalima.

Taip prasideda derybos – vėl kartojamas pasiūlymo tekstas, vėl kartoju, kad blogai, vėl rodo man popierius, tada sakau, kad ryt turiu susitikimą su Omano teisininkų kontora. Suklūsta, įtampa padidėja dar dvigubai, Šeichas supranta, kad atvažiavau rimčiau nusiteikęs, nei jis tikėjosi.

Kai ta pati mantra pakartojama trečiąkart: „Sumokėsim – mokėkit dabar – dabar negalim, sumokėsim už mėnesio – mums netinka – vagi popieriai – kas tie tavo popieriai – rimti gi popieriai, tikrai sumokėsim – niekuo padėt negaliu, mokėkit dabar – dabar negalim“, – pradedu šnekėti rimčiau, nes, įtariu, nieko čia nebus.

Gerai, vyrai, sakau, siūlau kalbėti konstruktyviai ir aptarti visus scenarijus. Jūsų pasiūlyto grafiko priimti negaliu, pinigų reikia šiandien, todėl prašom aptarti atjungimo scenarijų.

Oi, oi, oi, sako arabai, ne, ne, apie tai mes net negalvojam, susitarsim gi, neverta net šnekėti. Verta verta, sakau. Yra du būdai atjungti jus – civilizuotai ir necivilizuotai. Jei norit civilizuotai, siūlau ryt su jūsų tinklo operatoriumi susitikti ir aptarti, kaip gražiau čia taip atjungti. Arabai susinervina ir atsisako net diskutuoti apie bet kokias derybas su jų tinklo operatoriumi, nes jie blogi ir su jais susiderėti neįmanoma (tinklo operatoriui jie skolingi dar daugiau).

Staiga visiškai netikėtai pasiplauna šeichas – pasako, kad tiki amžina mūsų draugyste ir pasitikėjimu, palinki sėkmės, lyg pažada, lyg ne, kad grįš po pusvalandžio, įlipa į savo „Bentley“ ir dingsta. Negrįš jis, įtampos neatlaikė, veido prarasti nenori ir purviną darbą palieka savo žmonėms.

Labai gerai – išėjo šeichas, dabar nereiks pirštinių. Likom su Faisalu ir jo technikos direktoriumi. Vyrai, sakau, šeicho nebėra, galim kalbėtis atvirai. Atjungsim, sakau, be gailesčio jus, nieko nebegaliu padėti, padėjau jau kuo galėjau. Jei šeichas pinigų neturi, geriau kaip telekomų profesionalai pasišnekam apie tai, kaip civilizuotai viską padaryt.

Nuolat kreipiu kalbą link to civilizuoto atjungimo, kad vyrai suprastų, jog mano galvoje atjungimas jau yra priimtas sprendimas. Arabai nervinasi, įtampa pasiekia piką.

Lazdą perlenkiau pasakęs, kad nors mano skrydis ryt vakare, ruošiuosi likti bent penkioms dienoms, nes man reikės koordinuoti įrangos pasiėmimą iš jų pastato ir išsiuntimą į Belgiją (jau geras 15–20 minučių apie susitarimą neužsimenu – kalbu tik apie atjungimą). Čia Faisalas neatlaikė ir pasakė – bičiuli, prisišnekėsi, negi nesupranti, kad čia ne Vakarų Europa ir kad čia šeichas nuspręs, kiek tu liksi šalyje – gal nori susirinkti marškinėlius ir lėkti iš šalies per dvi valandas, o gal areštinėje parą kitą pasėdėti?

Vyrai, vyrai, trumpas tas kelelis nuo jūsų baltų mersų ir Alacho meilės iki areštinės ir deportacijos, galvoju aš. Ir nieko jūs man nepadarysit, Omanas ne Ukraina, aš ne indas iš Bangladešo. Paurzgėm taip vieni ant kitų dar valandėlę, ir tada supratau, kad neturi tie mano arabai tų dolerių šiandien ir kad nieko aš čia negausiu. Deportacijos ir areštai, aišku, tuščios kalbos, bet buvo ir netuščių – kad ir tokių, jog teisinio proceso atveju savo įrangą iš mūsų patalpų teisinėmis priemonėmis ir pasiiimsit – tai reiškia maždaug po dvejų metų. Skrendu namo nieko nepešęs.

Po gero pusmečio lipu Muskate iš lėktuvo – stovi baltas mersas prie lėktuvo trapo. Šypsosi man indas Somnatas, iš šeicho už skolas nusipirkęs kompaniją. Sumokėsiu, sako, tau tuos šeicho dolerius, Liudvikai. Pusę dabar… o dėl kitos pusės važiuojam, pasišnekėsim.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2012 m. nr. 10

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Interviu su „Šviesos konversijos“ vadovu: tinkami žmonės tinkamoje vietoje Premium

Daug kas žino, kad Lietuva yra lazerių valstybė, bet retas gali įvardyti bent vieną bendrovę ar itin...

Kokios savybės reikalingos lyderiui: jas galite turėti ir jūs Premium 7

Kam yra skirtas šitas žurnalas, kurį laikote rankose? Lyderiams. Kas yra pagrindiniai šio žurnalo herojai?...

Verslo klasė
2018.07.21
Didžiausių Lietuvos bendrovių TOP 1000: verslas nusiteikęs optimistiškai Premium 2

Įvairių sričių įmonių vadovai džiugiai nusiteikę ne tik kalbėdami apie praėjusių metų rezultatus, bet ir...

Verslo klasė
2018.07.16
„Girteka Logistics“ vadovas E. Liachovičius: sakyti, kad esi didžiausias, būtų neatsakinga Premium 12

Edvardą Liachovičių šiemet Metų vadovu išrinko portalo vz.lt naršytojai. Naujienos apie jo vadovaujamą UAB...

Verslo klasė
2018.07.15
Jaunasis Metų CEO Artūras Salda: kaip sukurti „sanatoriją 2.0“ Premium 14

Druskininkų ir Birštono „Eglės“ sanatorijų vadovas Artūras Salda „Verslo žinių“ ir „Luminor“ banko...

Verslo klasė
2018.07.14
Nematomi jūsų pasąmonės svertai: patirties dizainas Premium

Jei jau norite žinoti, tas kambarys neturėjo minčių. Nemokėjo jis kokių nors ypatingų viliojimo žaidimų,...

Verslo klasė
2018.07.08
Karo šunys: Rusijos samdiniai ir privačios karinės bendrovės Premium 35

Jų niekada nemėgo nei priešai, nei draugai. Kiekviename kare jie buvo svetimi. Jų niekas nesaistė, o...

Verslo klasė
2018.07.08
Sigita Šimkutė: Vorkeišn Premium

Iš pradžių Pranas nebuvo patenkintas. Naujoji komunikacijos vadybininkė, kuri spirgėjo nuo pat pirmos...

Verslo klasė
2018.07.07
Kinas: Kartais ir vyrai braukia ašaras Premium

Pasakysiu skandalingą dalyką, kuris privers prunkštelėti ne vieną. Adamas Sandleris yra fantastiškas...

Verslo klasė
2018.07.07
Knygos: Kaip laimėti karą iššovus 140 ženklų

Jeigu šiandien mokykloje būtų įrengiama mūsų laikų madas atitinkanti karinio rengimo klasė, joje puikuotųsi...

Verslo klasė
2018.07.06
Kodėl teisininkai nekalba kaip žmonės Premium 1

Niekas nemėgsta teisininkų – nėra žmogaus, kuris mėgtų. Tik teisininkas sugeba gerbti ir žavėtis...

Verslo klasė
2018.07.01
Muzikos albumų labirintai: intelektualinis Šarūno Nako teatras

Šarūnas Nakas – garsus mūsų muzikos ekstremistas. Jam tikrai tinka kažkada Osvaldo Balakausko pasakyti...

Verslo klasė
2018.07.01
Kęstas Kirtiklis: Michelis de Montaigne’is lieka vienas namuose

Tikėtina, kad frazė „vienas namuose“ jus suerzino. Labai jau ji primena, pripažinkime, pokvailę tęstinę...

Verslo klasė
2018.06.30
Aidas Puklevičius: Neparduotos vasaros 4

Vasara yra pats netalentingiausias metų laikas. Kone visi svarbiausi pasaulio atradimai padaryti rudenį,...

Verslo klasė
2018.06.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau