Ekologiškų grūdų rinka: Lietuvos ūkininkai traukiasi iš žaidimo?

Kaip vienas iš strategijos užmojų buvo įvardintas siekis, kad iki 2030 m. net 25% žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama ekologiniam ūkininkavimui. Ką tai galėtų reikšti Lietuvai, eksportuojančiai tris ketvirtadalius savo užauginamų grūdų, kai jų augintojai šiandien gauna tik menką dalį tų išmokų, kuriomis remiami kitų valstybių ūkininkai?

Ekologiškų grūdų vartojimas sparčiai auga

Įvertinus gero šių metų derliaus rezultatus bei eksporto mastą, atrodytų, kad tiek ekologinių grūdų, kiek šiuo metu savo šalyje ekologinių grūdų užauginame ne tiek sau, kiek pasauliui – ir tai nėra blogai. 2017–2019 metais tokių grūdų dalis bendrame grūdų derliuje ūgtelėjo šiek tiek daugiau nei vienu procentu. 2017 m. tai sudarė 3,57% (226.000 t) viso grūdų kiekio, o praėjusiais metais – 4,75% (295.000 t). Daugiausia tai buvo kviečiai, avižos, ankštinės kultūros, rugiai.

Vis dėlto, žinant ekologiškų grūdų vartojimo tendencijas, tenka kalbėti apie Lietuvos ekologinio ūkininkavimo grėsmes. Pavyzdžiui, visame pasaulyje ekologiškų grūdų vartojimas pastaruoju metu auga po 10% kiekvienais metais, o Europos Sąjungoje – net po 15–20 %. EK strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ lydėjo ir 2019 m. „Eurobarometro“ apklausos ir kitų tyrimų atskleistos tendencijos. Pavyzdžiui, net pusė apklausos respondentų tvirtino prioritetą teikiantys maisto saugai ir net du trečdaliai tvirtino pakeitę mitybos įpročius, atsižvelgdami į maisto riziką.

Ekspertai tokią tendenciją maitintis sveikiau sieja tiek su pastaruoju metu augusiu pragyvenimo lygiu, tiek ir su mada. Tačiau klausimas, ar Lietuva su iki šiol praktikuota žemės ūkio politika bei ištekliais yra pasiruošusi žengti koja kojon su ES vizijomis ir su besikeičiančiais vartojimo įpročiais. Kaip vienas svarbių veiksnių visoje ES išlieka ir klimato kaita: prognozuoti kiekvienos šalies derlių tampa ypač sunku, tad visų ES valstybių indėlis tampa svarbus bendram rinkos balansui. Kaip pavyzdys – po šių metų itin prasto grūdų derliaus Prancūzijoje atsiradę nauji lietuviškų grūdų maršrutai, siekę net ligi šiol tradicinę prancūzamas Alžyro rinką.

Lietuvoje auginti ekologinius grūdus nebeapsimoka

Nuo 2006 metų palaikydami atvirus, partneriškus ryšius su ekologinio ūkininkavimo keliu žengiančiais Lietuvos ūkininkais, stebime jiems tenkančius iššūkius, besikeičiančias bei nelygiavertes ūkininkavimo sąlygas, palyginti su jų kolegomis kitose ES šalyse. 2006 m. daugybė žmonių, suvilioti patrauklių ES išmokų ekologiniam ūkininkavimui, plūstelėjo į šį sektorių, nors didžioji jų dalis neturėjo nei didesnio pasiruošimo, nei patirties. Po kelerių metų ne vienam jų teko suprasti, kas yra nesėkmės, o 2007–2013 m., kai išmokos sumažėjo dvigubai, ekologinio ūkininkavimo paraiškų skaičius regimai sumažėjo.

Remiantis Lietuvos Statistikos departamento skelbiamais duomenimis, naudojamos ekologinio žemės ūkio naudmenos 2015–2019 m. didėjo labai nežymiai, nors ekologinių grūdų augintojų dirbamos žemės plotai didėjo kaip ir neekologinių ūkių.

Pradedant 2016 metais iki šios dienos kartu su Lietuvos ekologinių ūkių asociacija matome tendenciją: paramos už ekologinių grūdų auginimą ūkininkai nebejaučia, o be jos šis ūkininkavimo būdas nebėra patrauklus. Taip, jis atitinka viešąjį interesą ir deklaruojamas ES kryptis, tačiau siekti kilnių ekologinio ūkininkavimo tikslų šiandien yra ne tik rizikinga, bet ir daugeliu atvejų nuostolinga. Nors, kaip teigia Lietuvos ekologinių ūkių sąjungos pirmininkas Saulius Daniulis, norint pasiekti ES tikslą, Lietuvoje ekologiniams grūdams skirti plotai turėtų išaugti triskart.

Gelbėjimosi ratas – adekvačios subsidijos

Ko labiausiai trūksta minėtam tikslui mūsų šalyje pasiekti? Sunku šiandien kalbėti apie ekologinių ES ambicijų įpareigojimus mokslui, ypač selekcijai ar naujų, kitose šalyse išvestų ekologiškų grūdų veislių adaptavimui Lietuvos klimatui. Panašiems tyrimams ir inovacijoms iš programos „Europos horizontas“ EK siūlo skirti 10 mlrd. eurų, tačiau niekas kitas geriau nei ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai ir bendrovės nežino, kad šioje srityje rezultatai nėra greiti ir juos ne visada pajėgios paspartinti net ir labai didelės investicijos. Turint omenyje, kad ES iki šiol daugiausia buvo remiami neekologiškiems ūkiams skirti mokslo projektai, kitos priemonės, kaip didesnis ekologinių ūkių finansavimas, šio sektoriaus žemdirbiai šiandien neįžvelgia. Priežastis – ekologiniams grūdams rinkoje šiandien tenka konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su neekologinių ūkių produkcija.

Tiek grūdais prekiaujantys žemės ūkio sektoriaus žaidėjai, tiek ir patys ekologinių ūkių savininkai mato, kad šiandien ekologinių ir tradicines cheminėmis augalų priežiūros priemonėmis grįstas technologijas naudojančių ūkių grūdų kainos beveik nesiskiria. Kainos premija, palyginti su neekologiniais grūdais, Lietuvoje mažėjo keletą pastarųjų metų, ir, jei niekas nepasikeis, tai visiškai tikėtina kad dalis šalies ekologinių ūkių grįš prie neekologinio ūkininkavimo. Jau dabar matyti ir nacionalinių subsidijų ES šalyse pasekmės: ten, kur parama buvo palanki, ekologiniams grūdams auginti skirti plotai ženkliai didėjo, o Lietuvoje be adekvačių subsidijų užaugintiems ekologiniams grūdams vis sunkiau konkuruoti pasaulinėje grūdų rinkoje.

Ar lietuviai valgys tai, ką užsiaugins patys?

Situaciją mūsų šalyje galėtume pavadinti paradoksalia: ekologinių grūdinių maisto produktų poreikis Lietuvoje auga, tam tikras pamokas išmokę mūsų šalies ūkininkai tokius grūdus auginti pasiruošę, tačiau Lietuvoje gali tekti pirkti iš svetur atvežtas ekologiškas avižas ar iš importuotų ekologiškų kvietinių miltų pagamintus produktus. Ir nežinia, ką reikės daryti Lietuvai, jei ES ją spaus pademonstruoti tvaraus ūkininkavimo strategijos rezultatus. Kaip reziumė beliktų tarti, kad naujajam Seimui ir po rinkimų suformuotam vykdomajam aparatui teks labai stipriai pagalvoti, kaip sustabdyti iš žaidimo pamažu besitraukiančius ekologiškai ūkininkaujančius grūdų augintojus. Galbūt bus veikiama per naują išmokų ūkininkams politiką, o gal per mokesčių politikos įtaką vartojimo pokyčiams: juk ekologiško maisto prieinamumas yra vienas iš bazinių strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ principų. Galbūt jau šiandien, pandemijos akivaizdoje, politikams verta išsikelti klausimą, kodėl daugelio ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtiniai ir sveikatos įstaigose gydomi ligoniai šiandien maitinami pigiais, o ne ekologiškais produktais. Ar nenutiks taip, kad ieškodami ekologiškų grūdų produktų ligoniams ar vaikams, neturėsime kitos išeities, kaip tik rinktis įvežtinius?

Komentaro autorius - Juozas Drabata, UAB „Scandagra“ ekologinių grūdų pirkimų grupės vadovas

Rašyti komentarą 0