„Achemos“ vadovė: ES trąšų pramonė užstrigusi uždarame rate

Šiemet  rugpjūtį, po trijų mėnesių pertraukos, „Achema“ atnaujino amoniako, savo pagrindinio produkto, gamybą. Amoniako gamybos stabdymas tapo iliustracija, su kokiais ekonominiais sunkumais pastaruoju metu susiduria ne tik „Achema“, bet ir visos ES trąšų pramonė. „Achemos“ vadovė A. Kuskytė pasidalijo atviromis ir platų problemų spektrą apimančiomis įžvalgomis apie dabartinę situaciją ne tik trąšų, bet ir apskritai ES pramonės sektoriuje.

- Ankstesniuose viešuose pasisakymuose jau esate minėjusi, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo tenka susidurti ES trąšų pramonei ir jūsų įmonei – tai konkurencingumo išsaugojimas. Kartais ir nepavyksta to pasiekti. Iš kur kyla grėsmės konkurencingumui?

Kalbu apie pigių trąšų importą į ES iš trečiųjų šalių, ypač Rusijos, ir nelygią konkurenciją globaliu mastu, kurią Europos gamintojams apsunkina itin aukšti aplinkosaugos mokesčiai. Tai pagrindiniai veiksniai, dėl kurių mūsų pozicija konkurencinėje aplinkoje yra netvirta.

Kai ES buvo patvirtintas Žaliasis kursas, Bendrijoje išaugo taršos mokestis, ir dabar jis siekia apie 70-80 eurų vienam taršos vienetui. Palyginti, Kinijoje analogiškas mokestis siekia apie 10 eurų, o Rusija tokio mokesčio apskritai nemoka, be to, turi savo žaliavas ir energetinius resursus.

Įdomu tai, kad Australijoje taršos mokestis apskritai nėra privalomas, jį įmonės moka savanoriškai, dėl reputacinių ar kitų, galbūt verslo kultūros, sumetimų. Jungtinė Karalystė, vos tik išstojo iš ES, pradėjo mažinti aplinkosaugos mokestį, kuris šiuo metu siekia apie 50 svarų. Skaičiuojant pasaulinį aplinkosaugos mokesčio vidurkį, jis siekia 2 eurus.

Norint Europoje pagaminti vieną toną trąšų, reikia vieno taršos mokesčio vieneto. Tai reiškia, kad mūsų savikaina vienai tonai, palyginti su globalia rinka, išauga apie 70-80 eurų. Tokiomis sąlygomis sunku kalbėti apie ES trąšų pramonės konkurencingumą pasaulyje.

- Kritiškai atsiliepti apie Žaliąjį kursą – pakankamai drąsu, turint galvoje, kad ES visgi siekia tvirtai laikytis krypties žaliosios ekonomikos link, skirtingai nuo daugelio kitų pasaulio regionų. Kaip manote, kokių sąlygų reikia gamintojams, kad jie galėtų prisiderinti prie Žaliojo kurso tikslų?

Tuo metu, kai buvo tvirtinamas Žaliasis kursas, buvo tikimasi Europos pramonės stiprėjimo ir augimo. Taip pat buvo tikėtasi, kad likęs pasaulis paseks Europos pavyzdžiu ir įves tokius pat žaliojo kurso reikalavimus. Tačiau susiklostė daug nepalankių aplinkybių – šuoliavo energetikos išteklių kainos, brango žaliavos ir darbo jėga. ES pramonei tapo sunku ar net neįmanoma konkuruoti su šalimis, kurioms tenka kur kas mažesni veiklos kaštai.

Mano nuomone, ES gamintojai gali palaikyti Žaliojo kurso idėją, bet sava rinka turėtų būti apsaugota. Neturėtų būti tik įvesti reikalavimai,  reikalingi ir įrankiai, padedantys atremti nepalankias aplinkybes ir išsaugoti konkurencingumą. Ši dalis kažkur „pasimetė“. Atsidūrėme uždarame rate: norėdami mažiau teršti, turime efektyviau dirbti ir modernizuoti gamybą, bet tai reiškia dideles investicijas. O šioms investicijoms pakankamai neuždirbame, nes nesame konkurencingi.

Pramonė gali atsisakyti dujų ir veikti, naudojant tik žaliąją energiją, bet reikia suprasti, kad tai bus brangu, neliks pinigų niekam: nei švietimui, nei sveikatos apsaugai, nei gynybai.

- Kokią matote išeitį? Kokie tie įrankiai, kurie padėtų sustiprinti pramonės konkurencingumą? 

ES jau yra priimami sprendimai, galintys sudaryti geresnes sąlygas dirbti Europos gamintojams. Pirmas žingsnis – nuo liepos 1-osios įvestos importo kvotos ir tarifai iš Rusijos importuojamai produkcijai.

Pagrindinė priežastis, kodėl turėjome laikinai stabdyti amoniako gamybą, ir buvo rusiškų trąšų importas. Prieš įvedant naujus tarifus, mums buvo ekonomiškai neįmanoma gaminti šio produkto, nes tai būtų generavę dar didesnį nuostolį įmonei, o jokios pridėtinės vertės nebūtume sukūrę.

Tarifų rusiškoms trąšoms įvedimo pasekmės jau matyti. Šiemet pirmąjį pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, trąšų iš Rusijos į ES importas augo apie 40-50 proc. Nuo liepos 1 d. rusiškų trąšų importas jau ėmė mažėti. Visgi neramu, kad Rusijos gamintojai bandys apeiti ribojimus, pasitelkdami kitas rytų regiono šalis.  

Antrasis sprendimas, kurio laukiame – pasienio anglies dioksido mokesčio mechanizmas (angl. The Carbon Border Adjustment Mechanism – CBAM), taikomas importui iš tam tikrų trečiųjų šalių.

Tai reiškia, kad importuotojai, norintys įvežti savo produkciją į ES, taip pat turės susimokėti savotišką taršos mokesčio dalį. Tiesa, kol kas ji bus mažesnė, nei ES gamintojai moka už vieną taršos mokesčio vienetą ir turėtų siekti apie 40 eurų  už toną (skaičiavimai atlikti karbamidui). Tačiau mums tai būtų gera žinutė ir turėtų padėti veikti.

Yra ir rizikų. CBAM būtų labai patrauklus įrankis ES gamintojams, tačiau Bendrijoje dirbantiems perdirbėjams, kurie visas žaliavas importuoja, šis mokestis taptų našta. Nerimaujame, kad „pasienio mokestis“ nebūtų atšauktas ar nukeltas.

- Ar galima teigti, kad ES pramonė, įskaitant jūsų įmonę, yra visiškai priklausoma nuo politinių sprendimų?

Ne, pramonės įmonių išlikimą lemia ne vien tai. Aukščiausio lygio sprendimai – labai svarbu, bet ir pačios įmonės, kad ir kaip joms sunku, turi didinti efektyvumą, geriau išnaudoti turimus resursus. Dabar toks laikotarpis, kai net dėl mažiausio laimėjimo reikia įdėti maksimalias pastangas. Nėra sėkmės veiksnio, yra tik darbas ir vėl darbas.

- Jums puikiai žinomi oponentų argumentai – trąšų pramonė tarši, gal ir nieko tokio, jei jos apmažės ar ji išvis išnyks. Žaliosios idėjos skamba patraukliai, socialiai atsakingai. Kaip šiame kontekste atremiate oponentų kritiką?

Taip, mes chemijos pramonė ir mūsų gamybos procesai išskiria CO2. Bet jei mūsų neliktų, ES taptų visiškai priklausoma nuo importuojamų produktų. Norime ar nenorime, turime pripažinti, kad trąšos yra maisto grandinės dalis, nors ir netiesiogiai – nebus trąšų, neužaugs geras ir kokybiškas derlius, pabrangs grūdai, miltai ir galiausiai duona. Toks tas mūsų „duonelės kelias“, kaip jį vadinu. Taigi turėti trąšų gamintoją Baltijos šalyse, kur galime būti lankstūs, greitai patiekti ūkininkams reikalingus produktus – didžiulis privalumas.

Ir taip, jei ES mastu neatsiras įrankių, padedančių pramonei stiprinti konkurencingumą, ilgesnėje perspektyvoje tai gali reikšti, kad trąšų pramonės teks atsisakyti.

Galime padiskutuoti ir apie kitą pusę – žalioji energija taip pat turi savo pasekmių: baterijų ar vėjo jėgainių sparnų utilizavimas turės aplinkosaugai sunkių pasekmių. Bet gal nesiplėskime, tegul šia tema pasisako mokslininkai.

- Nepaisant ekonominių ir kitų argumentų, apie „Achemą“ pasitaiko ir hiperbolizuotų, suabsoliutintų pasisakymų, kaip antai  jei tarša – tai „Achema“, jei „Achemoje“ koks incidentas – nepaisant jo dydžio, tai bus drama. Ar pastebite tokį foną ir kaip tai vertinate?

Man, kaip vadovei ir ekonominį išsilavinimą turinčiam žmogui, nėra lengva susitaikyti su tokiu požiūriu. Mes – ne viena gamykla, o visa grupė susijusių įmonių, kurių didžioji dalis sėkmingai dirba. „Achemos“ nesėkmės turėtų tiesioginių ir netiesioginių pasekmių – nukentėtų daugybė aplinkinių verslų, nuo statybos įmonių, kurioms patikimi mūsų užsakymai, iki paprastos kavinės Jonavoje, nes nebus kam joje valgyti. Nesuprantu, kodėl paskutiniu metu verslas yra vertinamas kaip „blogis“ – jis kuria darbo vietas, remia įvairius projektus, užtikrina pajamas darbuotojams.

- Vienu iš ekonominės plėtros prioritetų ES yra įvardijusi žaliojo vandenilio gamybą. Manoma, kad tai gali lemti proveržį daugelyje pramonės šakų. Galbūt žaliasis vandenilis – papildomas sėkmės šansas ir „Achemai“?

Esame nuodugniai išstudijavę šią kryptį, skyrę daug laiko ir išleidę daug pinigų šiam klausimui, bet ir vėlgi kyla keletas esminių klausimų. Naudojant žaliąjį vandenilį, mūsų produktas pabrangtų 3-4 kartus. Kaip tuomet pasiūlytume savo produktą vartotojui? Juk dėl žaliojo vandenilio naudojimo gamyboje pats produktas nesikeičia ir neįgyja pridėtinių verčių. Pasigendu schemos, skatinančios vartotojus įsigyti žalius produktus. Šiuo metu vartotojai nėra pasiruošę mokėti keliskart brangiau vien dėl to, kad gamybai naudojami žalieji šaltiniai.

Žinia, ir pats ES reguliavimas yra griežtas, sudėtingas – nustatyta, kad žaliasis vandenilis turi būti 100 proc. pagamintas iš atsinaujinančių šaltinių, gamtinės dujos negali būti naudojamos. Mano akimis, techniškai šiuos reikalavimus įgyvendinti beveik neįmanoma. Žinome, koks Lietuvoje klimatas: saulė šviečia arba ne, vėjas pučia arba ne. Norint užsitikrinti, kad nuolat turėtume žaliosios energijos, reikia įsirengti galingus kaupiklius, tai ir vėl didžiulė investicija. Dar vienas uždaras ratas.

- Turėjote galimybę gauti ES paramą žaliojo vandenilio projektui, bet jos atsisakėte. Kodėl?

„Achema“ šiam projektui galėjo gauti 120 mln. eurų paramą, tačiau viso projekto vertė viršijo milijardą eurų. Be to, dar reikėtų įrodyti bankams projekto prasmingumą ir ekonominę naudą, kad užsitikrintume reikiamą finansavimą. Priėmėme sprendimą, kad ekonomiškai tokio sumanymo įgyvendinti kol kas neįmanoma.

- „Achemoje“ šiuo metu dirba daugiau nei 1000 žmonių, jie girdi, mato ir turbūt patys komentuoja įmonės situaciją. Ar jaučiate jų nuotaikas, lūkesčius ir kaip bendraujate su darbuotojais?

Kalbuosi su žmonėmis – vieni nusiteikę pozityviau, kiti kritiškiau. Mano principas – nemeluoti ir nežadėti to, ko neįmanoma pasiekti. Suprantu, kad darbuotojų lūkesčiai gali būti įvairūs, bet jei neturiu priemonių juos išpildyti, tą atvirai ir pasakau. Stengiuosi aiškiai įvardyti realius įmonės tikslus ir argumentuotai paaiškinti, kodėl būtent toks tikslas, kokiu keliu bus einama. Džiugina tai, kad didžioji dalis mūsų žmonių tiki, jog galime pasiekti užsibrėžtų rezultatų.

- Tikimasi, kad šiuos metus „Achema“ užbaigs be nuostolio, tiesa, neuždirbs ir pelno. Jūsų vertinimu, tai – pasiekimas ar labiau išgyvenimo momentas?

Man atrodo, kad didelis pasiekimas, bet žmonėms gali atrodyti visaip, juk jei pelno nėra – tarsi kas čia gero. Tačiau matydama, kiek įdedame pastangų eidami geresnių rezultatų link, manau, kad finansiškai neutralūs metai teikia pagrindo optimizmui dėl „Achemos“ ateities.