Pajutę kraujo skonį, virš Vokietijos bendrovių ratus ima sukti įsigijimų plėšrūnai

Mažėjant pardavimams ir pajamoms, įmonės dažnai kreipiasi į stipresnius partnerius, kad šie padėtų įveikti sunkumus, rašo „Deutsche Welle“.

Verslai neturi paso 

Vokietijos nacionalinis geležinkelių operatorius „Deutsche Bahn“ yra to pavyzdys.

Įmonė sutiko parduoti pelningą patronuojamąją logistikos įmonę „Schenker“ Danijos konkurentei DSV už maždaug 14 mlrd. Eur. 

Šie pinigai galėtų suteikti labai reikalingą finansinį postūmį sunkumų patiriančiai valstybinei bendrovei, daliai Vokietijos gyventojų jau tapusiai vėlavimo simboliu.

Tendencija pastebima ir finansų sektoriuje.

Italijos bankas „UniCredit“ pranešė, kad jam priklausančią banko „Commerzbank“ akcijų dalį padidino nuo 21 iki 28%. Tokiu savo sprendimu pakurstė spėliones, jog galimai siekia perimti šią kredito įstaigą, o tai sukėlė Vokietijos vyriausybės susierzinimą.

Antrą pagal dydį privatų Vokietijos skolintoją po 2008–2009 m. finansų krizės išgelbėjo šalies vyriausybė.

Christine Lagarde, Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentė, spalį Europos Parlamentui sakė, kad tarpvalstybiniai bankų susijungimai Europoje yra „pageidautini“, kad žemyno bankai galėtų konkuruoti su kitais pasaulio bankais „mastu, gilumu ir apimtimi“.

Tačiau vis daugiau įmonių apskritai palieka šalį arba bent jau daugiau investuoja į savo gamyklas užsienyje, o ne į vietines bazes Vokietijoje. Pavyzdžiui, chemijos milžinė BASF Kinijoje stato 10 mlrd. Eur vertės gamyklą, Šveicarijos savininkai pardavė vidutinio dydžio energetikos paslaugų teikėją „Techem“ JAV turto valdytojui TPG.

Tiesa, ekonomistai Vokietijos įmonių, net ir tų, kurios iš dalies priklauso mokesčių mokėtojams, perėmimo idėją laiko natūraliu procesu ir priduria, kad augimo spąstuose įstrigusi Vokietijos pramonė neatlaiko konkurencijos su JAV ir Kinija. 

Carstenas Brzeski, ING banko vyriausiasis ekonomistas, sako, kad ekonomikos sąstingis ir struktūriniai pokyčiai natūraliai turi pasekmių bendrovėms. 

„Tokiais laikais vyksta perėmimai – tiek šalies viduje, tiek iš užsienio“, – sakė jis visuomeniniam Vokietijos transliuotojui.

Panašios nuomonės laikosi ir Stefanas Koothsas, Kylio pasaulio ekonomikos instituto direktorius, sakydamas, kad „įmonės neturi paso“. Jis komentavo, kad šalies klestėjimas priklausytų ne nuo jos įmonių savininkų pilietybės, o nuo verslo aplinkos kokybės.

Eksperto teigimu, pastaruoju metu sulėtėjusios tiesioginės užsienio investicijos (TUI) Vokietijoje yra „dar vienas šalies, kaip verslo vietos, silpnumo požymis“. 

„Šalys, kuriose palankesnės sąlygos verslui, pritraukia užsienio kapitalą, o silpnų vietų investuotojai vengia“, – pridūrė jis.

Ispanija gali parodyti kelią?

Tiek Vokietijos, tiek Europos Sąjungos politikai ieškos naujų būdų paskatinti vangias ekonomikas. Dalies ekspertų manymu, pavyzdžiu galėtų tapti Ispanija, rašo „The New York Times“. 

Ketvirtoji pagal dydį ES ekonomika šiuo metu yra vienas iš nedaugelio saulėtų spindulių, nes šiais metais augimo tempais lenkia visas kitas pagrindines ekonomikas. 

Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2,9% augimu ji lenkia net JAV (2,8%). Prognozuojama, kad 2025 m. augimas taip pat bus didelis – 2,1%, palyginti su 2,2% Amerikoje, ir gerokai lenkia tikėtiną menką 0,8% Vokietijos augimą. Ispanijos prognozuojami rezultatai yra beveik dvigubai didesni už ES vidurkį.

Ispanija yra vienintelė didelė ES narė, kurioje kraštutiniai dešinieji iš esmės yra suvaldyti, o valdžioje esanti centro kairioji partija veikia labiau iš tradicinių centro kairiųjų pozicijų. Tai iš dalies reiškia, kad valstybės išlaidos naudojamos ekonomikai skatinti tuo metu, kai kitos ES narės ketina jas mažinti.

Tai reiškia dramatišką posūkį šalyje, kuri didžiąją šio šimtmečio dalį kovojo su sunkumais. Tai savo ruožtu yra esminio pokyčio, kaip ES reagavo į ekonomikos krizes, pasekmė.

Po finansų krizės 2010-ųjų pradžioje labai įsiskolinusios šalys, tokios kaip Ispanija, buvo priverstos imtis skausmingų taupymo priemonių. Kai po dešimtmečio prasidėjo COVID-19 pandemija, ES pasirodė dosnesnė – sutelkė lėšų ir išdalijo jas nariams, kuriems jų reikia.

„Kai kalbama apie ES lėšas, nėra savaime suprantama, kad šalis jas gerai panaudos“, – sako Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) Berlyne Verslumo tyrimų grupės vadovas Alexanderis Kritikos. 

Anot jo, Ispanija iš tikrųjų panaudojo jas investicijoms į infrastruktūrą ir dabar tai pradeda atsipirkti.

Labai skirtingi planai

Dabar Vokietijos politikai mato labai skirtingus ekonominių šalies problemų sprendimo būdus ir į Ispaniją, rodos, nesidairo.

Friedrichas Merzas, kuris vadovauja centro dešiniųjų Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) ir pretenduoja tapti naujuoju šalies kancleriu, siūlo gerokai sumažinti pajamų mokesčius, taip pat sumažinti pelno mokesčio tarifą iki ne daugiau kaip 25%. Jis taip pat nori sumažinti socialines išmokas, kurios, jo teigimu, atgraso žmones nuo darbo, ir mažinti reguliavimą.

Jo teigimu, šie pokyčiai paskatintų privačias investicijas, kurios padėtų skatinti ekonomiką.

Fiskaliniu požiūriu konservatyvi Laisvoji demokratų partija (FDP) turi panašų politinį receptą ir siūlo mažinti mokesčius daugumai uždirbančiųjų ir įmonėms. Ji taip pat nori nutraukti subsidijas atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir atgaivinti šalies atomines elektrines, skelbia „Politico“.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir jo centro kairioji Socialdemokratų partija (SPD) skatina dideles viešąsias investicijas, kad paskatintų pramonės augimą. 

O. Scholzas pasiūlė įsteigti 100 mlrd. Eur investicijų fondą, panašų į JAV infliacijos mažinimo įstatymą, ir pažadėjo padidinti minimalųjį darbo užmokestį nuo 12 iki 15 Eur už valandą.

Siekiama, kad Vokietija išliktų „sėkminga, stipri pramoninė šalis net ir po 10, 20 ar 30 metų“, pabrėžia pasitikėjimo netekęs kancleris.

Tuo pat metu SPD ragina mažinti mokesčius daugumai uždirbančiųjų ir didinti juos turtingiesiems, taip pat siūlo priemoką „Pagaminta Vokietijoje“, pagal kurią subsidijuojamos įmonių investicijos į įrangą grąžinant 10% pirkimo kainos tiesioginiu mokesčiu. 

Žalieji siūlo įsteigti „Vokietijos fondą“, iš kurio būtų finansuojamos investicijos į šalies infrastruktūrą, o elektros energijos mokestis būtų sumažintas iki vidutinio europinio lygio.

Šis fondas, kaip teigiama partijos programoje, „garantuos jaunajai kartai modernią, funkcionuojančią ir klimato kaitos požiūriu neutralią šalį bei konkurencingą ekonomiką, užuot palikęs jiems atidėtą naštą ir nusidėvėjusią infrastruktūrą“.