Vis nuo naujo dugno atsispiriantis „LT Technologies“ vadovas: pirma – nebankrutuoti, antra – nepalikti skolų

Maišiagaloje įsikūrusi gamintoja jau keletą metų laukia geresnių dienų, investuoja į robotizuotus darbo centrus ir taip bando susimažinti gamybos kaštus.

„Užsakymų dinamika vis dar yra neigiama. Atrodė, kad šių metų pavasarį pasiekėme dugną, bet, pasirodo, po tuo dugnu, yra dar vienas dugnas“, – VŽ sako G. Nomeika.

Jo teigimu, pasiruošimas dirbti su mažais užsakymais leidžia diversifikuoti veiklą ir laikyti galvą virš vandens, neprieinant iki užsidarymo klausimo. 

„Nespjauname ir į tuos, kurie vieno darbo centro užsakymus duoda, nors prioritetas yra tokie užsakymai, kurie apkrauna darbu visą gamyklą, visus žmones. Tikiuosi, kad daugiau atleidimų nereiks“, – kalba verslininkas. 

Spaudimą sukuria ir darbo užmokesčio fondo augimas, kuris, pašnekovo nuomone, yra eksponentinis. 

„12 kartų didintas minimalus atlyginimas nuo euro įvedimo. Nors pas mus už minimalią algą darbuotojų nebuvo, bet tas pakėlimas paveikia, aukštesnės kvalifikacijos žmonėms reikia mokėti daugiau“, – dėsto jis. 

Gamintoja stengiasi automatizuoti gamybą, taip amortizuodama darbo jėgos sąnaudas. 

„Vystėme autonominės suvirinimo celės koncepsiją, turime du darbo centrus (celes). Darbuotojui tereikia atvežti žaliavas, o paskui paimti produkciją. Žaliavos užtenka 4 valandoms darbo, per tą laiką reikia tris kartus ištraukti paletes su gaminiais. Žiupsnelis druskos yra tas, kad tų užsakymų gaminti dabar nėra daug“, – neslepia G. Nomeika ir kartu priduria, kad vasarą padėjo klientui sezoninio piko metu, todėl 8 savaites celės dirbo visą parą.

Būtent šis užsakymas, VŽ žiniomis, gautas iš korpusinių baldų gamintojos „Freda“, truktelėjo bendrovę į viršų. 

„Visgi metai bus vieni mažesnių. Pardavimai turėtų siekti apie 4 mln. Eur. Nuo 2022 m. tai kone dvigubas kritimas. Kitų metų subiudžetuoti drąsiai kol kas negalime. Apyvarta turėtų būti panaši kaip šiemet. Nesmagu sakyti, bet tarsi yra susiformavusios tokios lubos. Galime paaugti iki 6–7 mln. Eur ir tada krentame į duobę“, – pripažįsta verslininkas, kuris taip pat yra bendrovės „Precizika Metal“ akcininkas. 

G. Nomeika šypsosi, kad kitais metais pelningumo prasme nulis jau turėtų būti juodas, o ne raudonas: „Bet jis vis tiek nulis.“

Paklausus, ar nenori visko mesti ir nutraukti veiklą, verslininkas sako, kad negali imti ir tiesiog pasiduoti, nes jam bankrotas tarsi baisi gėda.  

„Niekada nepasiduodavau, niekados nebuvo lengva. Pirmas žingsnis nebankrutuoti, antras nepalikti skolų, jei jau reiktų užsidaryti“, – svarsto G. Nomeika, kuris į metalo apdirbimo pramonę atėjo per automobilių sportą. 

„Surinkti ir dar burzgiantys daiktai mane visada žavėjo. Mano idėja buvo susirasti vietą, kur galėtumėme ruošti sportinius automobilius. Yra automobilis donoras, kuris yra išardomas, tada dedami lankai. Tai raktinis žodis. Mūsų įmonė specializuojasi preciziniame plieno vamzdžių apdirbime, o tie lankai yra iš plieninių vamzdžių“, – pasakoja jis. 

Apie Vokietijos automobilių pramonės bėdas ir drąsą kalbėti apie verslo sunkumus – šiame pokalbyje.