Po rekonstrukcijos atgimsta tarsi feniksas

Prieš ją pradedant per ekspertizes paaiškėjo, kad visi teatro inžineriniai tinklai, konstrukcijos ir pamatai jau buvo nusidėvėję ir deformuoti, prasta sienų šilumos varža, jau nekalbant apie šių laikų neatitinkančias aktorių pasirengimo spektakliams sąlygas, sceninės įrangos būklę, morališkai pasenusį vidaus interjerą – visa tai trukdė teatrui plėstis ir tobulėti.

Todėl ilgaamžio „senolio“ rekonstrukcijos (projekto autorius – architektas Algimantas Kančas, UAB Kančo studija) darbų sąmata įspūdinga – 18,5 mln. Eur, kurių didžioji dalis yra mokesčių mokėtojų lėšos iš Valstybės investicijų programos (VIP) ir apie 10% – ES parama.

Kauno dramos vaidykla – taip teatras buvo vadinamas 1920 m., kai čia pristatyta pirmoji premjera Juozo Vaičkaus „Joninės“, – per šią rekonstrukciją papildyta 2 naujomis kamerinėmis salėmis, nauja repeticijų sale. Be to, modernizuota didžioji scena, automatizuota scenos ir jos dekoracijų įranga, įrengta moderni priešgaisrinė sistema, šilumos rekuperacijos sistema.

Nukenksmino „bombą“

Beveik prieš šimtą metų pastatytas teatras bėgant metams buvo aplipdytas įvairiais statiniais, menančiais įvairias epochas, skirtais teatro reikmėms, – dabar juos visus sujungė vientisas art deco stilius.

Be to, NKDT jau nebegresia garsiojo Italijos Pizos bokšto likimas, nes teatro pamatai sutvirtinti moderniomis medžiagomis, panaudojant modernias technologijas. Teatras buvo nestabilus dėl daugybės priestatų, o grėsmingas perdangų ir pamatų nestabilumas paaiškėjo jau pradėjus rekonstruoti. Laimė, pavyko laiku sustabdyti tiksinčią „bombą“.

„Pakito viskas, išskyrus kūrybinę aurą ir statinio sienas“, – taip dešimt metų trukusių darbų mastą apibūdina Egidijus Stancikas, NKDT vadovas. Neseniai baigtas tvarkyti ir fasadas, ant kurio jau iškabinti 4 monitoriai-afišos, transliuojančios informaciją apie būsimus spektaklius.

Kalbėdamas apie dešimtmetį trunkančią rekonstrukciją, p. Stancikas teigia, kad didieji darbai jau padaryti, tačiau dar lieka kai kurie nedideli, jų finansavimas kol kas pakibęs ore.

„Kalbu apie baldų sukomplektavimą, naują dekoracijų gamybos įrangą, dalies pamatų šiltinimą, terasų įrengimą. Tam reikėtų dar 1,1 mln. Eur. Tačiau sužinojome, kad šių pinigų iš VIP kitąmet mums nenumatyta skirti. Dabar laužome galvas, iš kur jų gauti. Neatlikus šių darbų, pastato negalima atiduoti vertinti valstybinei komisijai“, – teigia dramos teatro direktorius.

Vaidino mažose erdvėse

Pono Stanciko klausiu, kokias pamokas išmoko ir patirties įgijo per šią rekonstrukciją. Anot vadovo, teatrą atnaujinant reikia priimti ryžtingus sprendimus, pavyzdžiui, aktoriams likti jame vaidinti, užuot ieškojus kitų erdvių.

„Tai reiškia, kad jokiu būdu nereikėtų išeiti vaidinti į kitas erdves, nes čia slypi vilkduobė. Taip atsitiko Rusų dramos teatrui, kuris buvo rekonstruojamas, trupė persikėlė kitur vaidinti, o galiausiai vietoj senojo pastato iškilo prekybinis pasažas. Reikia likti ten, kur yra kūrybinė aura. Jeigu išeisi, žiūrovai gali ir neiti paskui tave, o juos susigrąžinti būna sunku. Reikia vietoje drąsiai ieškoti esamų kūrybinių erdvių. Todėl mūsų kolektyvas susitelkė ir vaidino kad ir mažesnėse teatro erdvėse po 3–5 spektaklius per dieną – tai buvo sunki, bet vertinga, visus sutelkusi patirtis“, – kalba NKDT vadovas.

Anot p. Stanciko, labai svarbūs ir rekonstrukcijos termino, finansavimo nuoseklumo veiksniai. „Pradėjus rekonstruoti kultūros objektą, būtina užtikrinti nuoseklų jo darbų finansavimą. Optimalu, kai darbai vyksta sklandžiai. Mūsų rekonstrukcija užtruko, nes buvo krizė, bet ją išgyvenome ir darbus vykdėme toliau. Kuo ilgesnis rekonstravimo laikas, tuo didesnė grėsmė prarasti žiūrovus. Taip atsitiko Klaipėdos dramos teatrui – dalis trupės išsibėgiojo. Mūsų atveju nors rekonstrukcija truko dešimt metų, mes vaidinome savo vietoje ir visąlaik skelbėme, kad dirbame, kvietėme žiūrovus – tai padėjo mums neprarasti ryšio su žiūrovais“, – pabrėžia teatralas.

„Palopyti“ atsisakyta

Pono Stanciko teigimu, daugiau nei prieš dešimt metų, kai dar buvo tik planuojama NKDT rekonstrukcija, buvo galvojama apie mažesnius užmojus – ši tą pakeisti, patvarkyti. Planuota, kad darbams užteks maždaug 5 mln. Eur. Tačiau atlikus daugybę tyrimų ir ekspertizių paaiškėjo, kad neužteks dar vieno „palopymo“ – reikia apsispręsti, ar imtis darbų iš esmės. Vietoj remonto nutarta imtis rekonstrukcijos – t. y. kardinalių permainų. Taip buvo atsisakyta pirminiame techniniame projekte numatytų prastos kokybės apdailos medžiagų, techninės, apšvietimo ir scenos įrangos – ji pakeista modernia ir ilgaamže.

„Apsisprendus permainų mašina įsisuka ir tereikia suvaldyti procesą, negailėti lėšų kokybiškai įrangai, nes ji bus naudojama daug metų. Reikia į ilgą istoriją turinčią kultūros įstaigą įsileisti naujausias technologijas. Pavyzdžiui, lankydamasis Vokietijos teatro užkulisiuose esu matęs, kad moderni įranga jau seniai čia sumontuota, – jie mus aplenkė. O štai Rusijos, Sankt Peterburgo teatrai vos vienas kitas atnaujintas. Nors ten akustika nuostabi, kūrybinė aura gera, bet viskas taip nugyventa ir prašyte prašosi rekonstrukcijos“, – įžvalgomis dalijasi p. Stancikas. Atnaujinamam Kauno teatrui 2012 m. suteiktas Nacionalinio teatro statusas. Teatro vadovas p. Egidijus kartoja, kad labai svarbu, jog žiūrovai neišsivaikščiojo ir toliau plūsta į atnaujintą kultūros meką. Nurodoma, kad praeitą sezoną, kai jau veikė visos atnaujintos salės ir buvo rekonstruojamos kitos erdvės, salės buvo užpildomos 80%, o nuo lapkričio iki kovo – beveik 100%.

Puoselėja naują projektą

„Teatras, kaip ir verslas, turi uždirbti, o ne pradirbti. Todėl mūsų vadybininkų komanda, kuri išties minimali, stengiasi, kad spektakliai būtų tinkamai reklamuojami ir lankomi žiūrovų. Prieš dvejus metus atnaujinome savo tinklalapį. Tikimės, kad prie fasado prikabinti išskirtinės estetikos interaktyvūs monitoriai-afišos dar labiau padidins žiūrovų smalsumą ir prisidės prie spektaklių reklamavimo. Dabar sudominti žiūrovus nėra paprasta, jie visko persisotinę“, – komentuoja p. Egidijus.

Baigiantis NKDT „amžiaus projektui“, teatro vadovai jau puoselėja naujus planus. Tai Mažųjų scenų kiemelio projektas. Kauno dramos teatras planuoja rekonstruoti dalį turimų patalpų, kuriose būtų įrengta teatrams reikalingų specialistų (dekoratorių, apšvietėjų, garsintojų) studija, jaunųjų menininkų repeticijų erdvės (kaip Vilniaus Menų spaustuvė), nedidelis viešbutėlis-rezidencija čia kuriantiems teatralams, požeminis garažas, naujos repeticijų, konferencijų salės.

Kauno teatralai apskaičiavo, kad tokiam projektui įgyvendinti jiems prireiks apie 6,5 mln. Eur. „Dabar ieškome įvairių galimybių šiam projektui finansuoti. Tikimės, kad pavyks jo įgyvendinimui gauti ir ES paramos“, – apie ambicingą sumanymą kalba p. Stancikas.