Išrinko kūrybiškiausias 2020 m. lietuvių autorių knygas
Ir nors dėl tų pačių priežasčių prekyba knygomis smuko, ypač turint galvoje fizinius knygynus, leidyba praėjusiais metais neatrodo sumenkusi. Pasak LTTI pranešimo, pirminį sąrašą, kuris sudaromas pagal Martyno Mažvydo Nacionalinės bibliotekos pateikiamą bibliografinę informaciją apie Lietuvoje išleistus leidinius ir iš kurio vėliau atrenkamas dvyliktukas, sudarė 530 knygų, 2020 m. išleistų lietuvių kalba Lietuvoje.
Iš jų – 101 vaikų literatūros knyga, 429 – įvairiausios kokybės ir temų poezijos, prozos, dokumentikos, memuaristikos knygos. Literatūrologų dėmesio vertų pasirodė esančios maždaug 100.
Įprasti metai
Aptardami 2020 m. knygas literatūrologai konstatavo, kad praėję metai „gana įprasti lietuvių literatūrai“: netrūko nei geros poezijos, nei išmoningai sukonstruotų romanų ar įsimenančių egodokumentikos tekstų, sustiprėjusi regisi novelė, bet nublankusi esė. Kaip išskirtiniai poezijos rinkiniai minėti Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“ ir Kęstučio Navako „šeši šeši“.
Praėjusių metų prozos tekstuose vyravusios Nepriklausomybės virsmo ir XX a. paskutinio dešimtmečio refleksijos jau priartėjo prie perprodukcijos (Sauliaus Šaltenio, Jurgos Tumasonytės, Vaivos Rykštaitės romanai), kurios išvengti pavyko Rimantui Kmitai, naujajame romane „Remyga“, palyginti su „Pietinia kronikas“, pakeitusiam „ir personažą, ir optiką“.
„Aukšta menine verte išsiskyrė (auto)biografiniai pasakojimai: Alfonso Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuose“ trinama riba tarp meno kūrinio ir kasdienybės estetinės patirties, o teatrologė Audronė Girdzijauskaitė atsiminimų romane „Atminties šuliniai“, atvirai ir detaliai pasakodama apie gyvenimą Chruščiovo laikų Maskvoje, memuarams suteikia literatūrinės vertės“, – rašoma LTTI pranešime.
Literatūros mokslininkų vertinimu, pernai išleistuose kūriniuose „vyrauja empirika, kasdienybė ir tikrovė – dažniausiai iki idėjų lygmens nepakylančios ir neretai plokščios jų kopijos“.
Pasigesta stiliaus individualumo, veikėjų ir pasakotojų įvairovės, užsiminta ir apie „knygų taršą“ – kada rašyti gali kiekvienas, bet skaityti nori anaiptol ne kiekvienas.
Išskirta ir pastaraisiais metais ryškėjanti tendencija, nulemta socialinių tinklų: juose kuriasi vadinamieji recepcijų burbulai, o kurių nariai aktyviai palaiko vienas kitą.
Alfonsas Andriuškevičius, „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“. „Apostrofa“, 2020. Tomas S. Butkus, „Ežero žemė“, – eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais Tomo S. Butkaus parašytas, nupieštas ir sukomponuotas centriniame visatos serveryje, išleistas MMXX m. e. metais „Vario burnų“ idėjų dirbtuvėse. „Vario burnos“, 2020. Audronė Girdzijauskaitė, „Atminties šuliniai“, atsiminimų romanas. „Homo liber“, 2020. Antanas A. Jonynas, „Naujieji sonetai, 2018–2020“. „Tyto alba“, 2020. Akvilė Kavaliauskaitė, „Kūnai“, novelės. „Balto“, 2020. Rimantas Kmita, „Remyga“, romanas. „Tyto alba“, 2020. Kęstutis Navakas, „šeši šeši“, eilėraščiai. „Apostrofa“, 2020.
