Vilniaus bastėjoje savaitgalį eksponuojamas lobis
Oficiali istorija pasakoja, jog prieš 35-erius metus netoli dabartinės Lietuvos–Rusijos sienos, Aukštvilkių kaime, ravėdami pastarnokų lauką, moksleiviai netikėtai aptiko lobį.
Pasak LNM, tarp rastųjų Lietuvoje tai yra išskirtinis lobis, nes jį sudaro vien vokiškos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios monetos: Vokietijos imperijos, Vokietijos miestų ir keturių jos žemių markės ir taleriai. Lobyje buvo 91 moneta: 82 sidabrinės ir 9 auksinės. Vokišką jų kilmę liudija monetose esantys istorinių asmenybių atvaizdai.
„Kažkokios“ monetos
Muziejui kartu su laikraščiu „Tauragės kurjeris“ pavyko surasti ir pakalbinti vieno iš lobio radybose dalyvavusių vaikų mamą – aštuoniasdešimtmetę tauragiškę. Ji prisiminė ir daugiau su lobio radimu susijusių detalių.
„Vaikai buvo išvežti į darbo ir poilsio stovyklą. Sūnus parsivežė kažkokių surūdijusių monetų. Sakė, lauke rado, kai traktorius žemes išvertė. Mes dar bandėme jas plauti, šveisti, bet nepavyko. Aš ir pasakiau, kad reikia tą radinį atiduoti archyvui. Jie geriau žinos, ką daryti. Tiek mes tąkart ir tesupratom, kad čia lobis. Kelios monetos – didesnės, mažesnės. Tais laikais vaikai daug ką parsitempdavo iš lauko. Ir monetų, ir statybinių šovinių, visko buvo“, – LNM pranešime cituojama moteris.
Ypatingas akcentas – ordinas
Iš visų Lietuvoje rastų lobių šis išsiskiria ir tuo, jog vertingą jo dalį sudaro vaikų aptikti ir surinkti asmeniniai daiktai, tarp kurių – du vestuviniai žiedai su poros inicialais ir santuokos data – 1881 m. balandžio 12 d., laikrodis auksiniu korpusu ir laikrodžio grandinėlė su pakabučiu. Ypatingas lobio akcentas – Prūsijos Karūnos ordinas, kuriuo nuo 1861 m. buvo apdovanojami kariškiai ir civiliai, valstybės piliečiai ir užsieniečiai, rašoma pranešime.
Lietuvos nacionalinis muziejus vaikų rastą lobį, žinomą kaip Aukštvilkių lobis, saugo nuo 1986 metų.
„Žinot, kaip vaikai, partempia, paskui vieni kitiems rodo, dalinasi, keičiasi. Greitai vertingi daiktai gali dingti. Todėl ir atidaviau nuo savo galvos“, – pasakojo tauragiškė.
Prūsiškų, vokiškų XIX a. II pusės – XX a. pradžios monetų radinių pietvakarinėje Lietuvos dalyje aptinkama dažnokai. Anuomet šiame regione pasienio gyventojai aktyviai užsiėmė kontrabandine veikla, čia driekėsi ir tarptautinės magistralės: viena – Nemunu Prūsijos link, kita, ėjusi per Kauną, jungė Sankt Peterburgą su Karaliaučiumi ir vedė Berlyno link.
Lobiai Lietuvoje
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, jog Lietuvoje ankstyviausi dirbinių lobiai yra akmens amžiaus, dažniausiai tai gintaro dirbiniai ir jo ruošiniai (dideli lobiai rasti Palangos ir Šventosios gyvenvietėse). Didžiausias – Juodkrantės lobis.
Iš viso Lietuvoje rasta apie 600 pinigų lobių. Ankstyviausi yra I–III a. monetų lobiai; 1953 m. Saulažoliuose (Klaipėdos rj. savivaldybė) rastas Romos imperijos monetų lobis. Vėliau lobių gausėjo. Lietuvos Statute (1566) buvo nustatyta lobių radimo tvarka. Pagal jį, savoje žemėje rastas lobis priklausė radėjui, svetimoje žemėje rastą lobį reikėjo dalytis perpus su žemės savininku. Už lobio nuslėpimą grėsė mirties bausmė. Daugiausia lobių buvo paslėpta, manoma, XVII a. dėl Lietuvos teritorijoje vykusių karų.
Didžiausi pinigų lobiai rasti 1999 m. Vilniuje (apie 16.000 monetų, XVII a.) ir 1963 m. Trakuose (apie 9.000 monetų, XVII a.).
