Aistros dėl uždaromų rašytojų memorialinių muziejų nerimsta
Praėjusią savaitę Vilniaus miesto taryba paskelbė nusprendusi likviduoti Vilniaus memorialinių muziejų direkciją, o jai priklausančius rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Venclovų butus perduoti VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“. Tuo pačiu sprendimu Markučių dvaro muziejus, Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas ir Medinės miesto architektūros muziejus perduodami Vilniaus miesto muziejaus žinion.
Tadas Rimdžius, savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, teigė, kad VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ perduodamuose butuose muziejų neliks. Anot jo, šios erdvės bus atvertos literatūros bendruomenei.
Nepritarimą šiam sprendimui pareikšti prie savivaldybės susirinkę literatūrologai, filosofai, kultūros veikėjai laikė plakatus „Vilniun cirkas atvažiavo, pasitraukite visi“, „Neišpeškit rašytojų plunksnų“, „Muziejų naikinimui – ne“, skaitė T. Venclovos, V. Mykolaičio-Putino eiles.
Pasak Aušros Martišiūtės-Linartienės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės ir vienos iš piketo organizatorių, instituto paskelbta peticiją prieš muziejų naikinimą parodė, kad visuomenei rūpi išsaugoti tai, kas vertinga, kas susiję su istorija.
„Tai ne vien literatūra, tai yra istorija. Tai galima pasakyti apie Venclovų muziejų, kuriame galime kalbėti apie labai sudėtingas istorijos pervartas autentiškoje aplinkoje. Tai yra Vinco Mykolaičio-Putino muziejus, kuriame Balys Sruoga parašė „Dievų mišką“, kuriame jis gyveno iki savo mirties. Tai yra Vinco Krėvės muziejus, o Vinco Krėvės gimnazijos yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – sakė ji.
Instituto vadovė stebisi savivaldybės sprendimu iš pradžių padaryti struktūrinį pakeitimą, o paskui pradėti kalbėti apie turinio perkrovimą.
„Kokį galime daryti turinio perkrovimą autentiškose vietose su rankraščiais, daiktais, bibliotekos knygomis?“ – klausė ji. – Kaip mes pažiūrėsime atvykusiems užsieniečiams į akis, jeigu, pavyzdžiui, Tomas Venclova gaus Nobelio premiją? Ai, nieko nepadarėm, o jo namai-muziejus buvo paverstas hosteliu“.
Mero Valdo Benkunsko kvietimą susitikti piketuotojams perdavusi Simona Bieliūnė, sostinės vicemerė, tvirtino, kad kol kas priimtas tik vadybinis sprendimas, o koks bus muziejų likimas, nenuspręsta.
Literatūrologo, kritiko Sauliaus Žuko teigimu, juokingai atrodo politiniai tarybos sprendimai, kurie priimami dar nesugalvojus, ką daryti su tomis patalpomis.
Pasak literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, dirbdama mokykloje, ji pati rudenį vedė devintokų klasę į V. Krėvės muziejų, gruodį viešą paskaitą skaitė V. Mykolaičio-Putini muziejuje:
„Manau, kad savivaldybės darbuotojai rečiau ten užsuka. Muziejai iš tiesų palieka dviprasmišką įspūdį – tai ne tik autentika, bet ir juntamas tam tikras apleistumas. Įžvelgiau čia tą tradicinę politiką, kai objektai, kuriuos norima panaudoti kaip nors kitaip, pirmiausia netinkamai finansuojami, apleidžiami, o paskui tyliai patraukiami į šalį“.
Nenaikins, bet nežino, ką darys
Vicemerė S. Bieliūnė tikina, kad sprendimo panaikinti memorialinius muziejus nėra. Anot jos, buvo padaryta „komunikacijos klaida“:
„Iš savivaldybės administracijos buvo padaryta komunikacijos klaidų. Visus metus atvirai ir garsiai komunikavome, kad Vilniaus miestas, turėdamas tiek daug nacionalinių, privačių muziejų, turi savo muziejus gyvinti, geriau atverti, pergalvoti, kaip tapti dar labiau populiariais, dar labiau lankomais tiek mūsų miestiečių, tiek svečių“.
Anot S. Bieliūnės, „žinutė apie muziejų naikinimą tikrai yra neteisinga, „Vilniaus UNESCO literatūros miestas“ ir Vilniaus miesto muziejus su naujais padaliniais tikrai atliks muziejinę funkciją“.
S. Bieliūnės teigimu, savivaldybės tarybos priimtas sprendimas yra vadybinis, susijęs su naujų padalinių steigimu ir su tuo, kad Vilniaus miesto muziejų tinklas turės dvi aiškias linijas – pasakoti apie miestą ir pasakoti apie literatūrą.
„Esame UNESCO literatūros miestas, puikiai žinote, kad muziejinės vertybės ne tik saugomos teisės aktų tvarka, bet ir labai svarbios, tai turtas, kurį turime“, – tvirtino vicemerė.
Ji garantavo, kad dėl tolesnės rašytojų memorialinių muziejų veiklos spręs specialistai, o ne politikai.
„Tos baimės, kurios dabar yra dėl uždarymo, panaikinimo, to, kas iš tikrųjų ir savivaldybei brangu, kurios yra klaidinančios, norisi, kad jos nebūtų pagrindas toliau eiti į konfliktus, o būtų pagrindas eiti į sprendimus, nuo kurių visi laimėsime“, – akcentavo S. Bieliūnė.
Rašytojai V. Krėvė-Mickevičius (1882–1954), V. Mykolaitis-Putinas (1893–1967), Antanas Venclova (1906–1971) kurį laiką skirtingu lygiu kolaboravo su Lietuvą okupavusia sovietų valdžia.
