Iliustruotoji istorija: LDK pinigai

Pirmykščiai lietuvių pinigai

Senovės lietuviai su monetomis susipažino dar pirmaisiais mūsų eros amžiais. Į Lietuvą vadinamuoju Gintaro keliu pateko Senovės Romos monetos. Mūsų krašte rasta apie 1.500 romėniškų monetų, daugiausia – vario lydinio asų ir sestercijų, palyginti nedaug biloninių (mažiau kaip 50% tauriojo metalo masės turinčių) antonianų ir sidabrinių denarų. Lietuvoje aptinkama ir arabų dirhamų. Dabartinės Lietuvos teritorijoje gyventojai IX–XI a. savo prekes keitė į Rytų Europoje paplitusius arabų sidabrinius dirhamus. Istorikai mano, kad vidaus prekyba vyko natūrinių mainų sąlygomis. Tais laikais lietuviams pinigas buvo ir gintaras, ir žvėrių kailiai.

Pirmieji metaliniai pinigai

Kai ėmė stiprėti mūsų krašto ūkis ir pradėjo augti pinigų paklausa, atsirado sidabro lydinių. Sidabro lydiniai buvo paplitę visame baltų genčių gyvenamajame regione nuo X a. Lietuviški sidabro lydiniai skirstomi į dvi rūšis: pusapvalius (dar vadinamus ilgaisiais) ir trišonius.

Pusapvalės lazdelės formos lydiniai, manoma, atsirado apie XIII a. vidurį ir buvo naudojami iki XIV a. pirmosios pusės. Lazdelės formą tikriausiai lėmė jos gamybos paprastumas ir patogumas vartotojams.

Lietuvių sidabro pusapvaliuose lydiniuose yra įkartos. Didžiausias žinomas įkartų skaičius – 18. Vis dar tiriama, ką šios įkartos galėjo reikšti.

Viena iš versijų – metalo trapumui gauti, kad lengviau būtų galima juos smulkinti į frakcijas, t. y. perlaužti. XIV a. sidabro lydiniai imti kapoti į mažesnes dalis, nes smulkesnei prekybai reikėjo smulkesnių pinigų. Iš viso Lietuvoje rasta daugiau kaip 800 pusapvalės lazdelės formos lydinių iš daugiau kaip 40 radimviečių.

Trišoniai sidabro lydiniai (170,9–185,7 g masės) apyvartoje galėjo būti nuo XIV a. antrosios pusės iki XV a. pabaigos, tačiau gaminti, matyt, labai trumpai – iki XV a. pirmojo ketvirčio. Didžiausias pusapvalių lazdelių lobis – apie 400 lydinių – 1930 m. rastas Vilniaus apylinkėse, Ribiškėse.

Pirmosios monetos

Trišoniai lydiniai, kitaip nei ilgieji, randami su seniausiomis LDK monetomis. Daugiau kaip 200 metų buvo bandoma spręsti seniausių LDK monetų datavimo ir priskyrimo įvairiems Lietuvos valdovams klausimus. Mintis, kad LDK monetas pradėjo kaldinti Jogaila, pasirodė dar 1800-aisiais. Seniausiomis buvo laikomos monetos su raiteliu ir dvigubu kryžiumi skyde, jas Jogaila kaldino po 1387 m. iki 1392 metų.

Yra nuomonių, kad LDK monetos pradėtos kaldinti Algirdo ir Kęstučio laikais. Anot šių numizmatų, seniausiomis didžiojo kunigaikščio kaldintomis monetomis laikomos sunkiosios monetos su įrašu „ĻÅץŅÜ“, kurių kitoje pusėje pavaizduotas heraldinis simbolis – ietigalis su kryžiumi. O monetos su raiteliu bei dvigubu kryžiumi skyde priskirtos Vytautui ir Kazimierui. Kiti numizmatai teigė, kad „ĻÅץŅÜ“ tipo monetas kaldino Algirdas ir galbūt jo įpėdinis Jogaila, o monetas su raiteliu bei dvigubu kryžiumi skyde – Jogaila ir Vytautas.

Numizmatai sutaria, kad Jogaila, 1386 m. tapęs Lenkijos karaliumi, kaldino monetas su portretu ir legenda „Magna Regina“ bei liūtu ir pynutės pavidalo mazgo simboliu averse. Tais pačiais metais galėjo būti kaldintos ir Jogailos monetos su liūtu averse ir ereliu reverse.

Apie 1388 m. nukaldintos naujos monetos, kurių averse vaizduojamas liūtas, o reverse – dvigubas kryžius skyde. Apie 1388–1392 m. Jogaila jau gana gausiai kaldino monetas, kurių averse yra raitelis ir legenda kirilica „kunigaikštis Jogaila“, kitoje pusėje – dvigubas kryžius skyde ir ta pati legenda.

LDK vietininku tapęs Vytautas, kaip spėjama, 1392–1393 m. kaldino monetas, kurių averse – liūtas su susukta į pynutę-mazgą uodega, reverse – įrašas kirilica. Apie 1392–1396 m. kaldintos naujos monetos, kurių averse – ietigalis su kryžiumi, reverse – legenda „ĻÅץŅÜ“.

Tenka spėti, kad kryžiukai, iškalti šalia ieties, reiškia krikščionybės simbolį. Tačiau yra nuomonių, kad kryžiai simbolizuoja ne krikščionybę, o yra lietuviškos stabmeldytės simboliai.

1401 m. Vytautą oficialiai pripažinus LDK valdovu, buvo nukaldintos monetos su raiteliu averse ir dvigubais stulpais reverse.

Visų minėtų monetų randama Rytų Lietuvoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje ir su retomis išimtimis Ukrainoje bei Rusijoje. Vytautas vėl ėmėsi kaldinti monetas, kai 1410 m. buvo laimėtas Žalgirio mūšis.

Tuo metu buvo kaldinamos monetos su Gediminaičių stulpais averse ir ietigaliu su kryžiumi reverse. Šios monetos galėjo būti kaldinamos iki Vytauto mirties 1430 m., nes jų iš visų žinomų pirmųjų LDK monetų randama daugiausia (Lietuvoje žinoma per 2 tūkst.). Šių monetų randama visoje Lietuvoje, taip pat dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje.

Laisvosios Lietuvos pinigai

Vytauto Didžiojo valdymo laikais LDK pinigų apyvartoje plačiai paplito Prahos grašis. Ši sidabrinė moneta Vidurio Europoje XIV–XV a. tapo tarptautine atsiskaitymo priemone. LDK žmonės Prahos grašius naudojo apyvartoje ir skaičiuodami, kartu buvo perimtas ir skaičiavimas kapomis (iš ček. Kopa, 60 vienetų).

Denarų kaldinimą LDK tęsė Kazimieras Jogailaitis. Jų averse vaizduojami Gediminaičių stulpai su valdovo inicialu – gotikine raide K centre, reverse – raitelis. Viešpataujant didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui ir dar kurį laiką po jo mirties dirbo, kaip manoma, 1495 m. įrengta pinigų kalykla Vilniuje. Aleksandro valdymo metais pirmą kartą mūsų monetose šalia raitelio pasirodė ir lenkų erelis.

Aleksandro laikais buvo kaldinami denarai ir pusgrašiai. Denaruose buvo iškaldinta valdovo monograma – gotikinė arba renesansinė raidė A. Kaip rodo šaltiniai, daugiausia buvo Aleksandro kaltų LDK pusgrašių.

Vėlesnis LDK valdovas ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis 1507 m. pradėjo kaldinti pirmąsias lenkiškas monetas Krokuvoje. Bendras nukaldintų Žygimanto Senojo pusgrašių kiekis galėjo siekti nuo 25 iki 30 mln. vienetų. Žygimanto Senojo grašių, matyt, buvo nukaldinta nedaug, nes jų randama palyginti retai. Lietuvos lobiuose jų aptikta vos 17 vienetų.

1529 m. Vilniaus kalykla buvo uždaryta iki 1545 m., kai ją atidarė paskutinis gediminaitis mūsų soste Žygimantas Augustas. Kalykla dirbo iki pat 1571 metų. Literatūroje minima, kad Vilniuje buvo įsteigta ir aukso monetų kalykla.

Žygimanto Augusto laikų monetos

Monetos, kaldinamos Žygimanto Augusto laikais, buvo palyginti įvairios. Jos pasižymi dar ir tuo, kad pirmą kartą pasirodė realistinis valdovo portretas.

Pirmą kartą pradėti kalti dvidenariai (1/5 grašio vertės). Žygimanto Augusto laikais paskleista labai daug pusgrašių, kurių sidabro svoris ir vertė skirtingais periodais buvo nevienodi.

Be jau žinomų denarų, dvidenarių, pusgrašių, šeštokų, buvo nukaldinti tik Žygimanto Augusto laikais buvę apyvartoje smulkiausi pinigai – obolai (1/20 grašio (1/2 denaro) vertės), taip pat dviejų grašių moneta, dar vadinama antroku ar dvigrašiu, keturių grašių vertės ketvirtokai.

Ketvirtokus lietuviai kaldino tam, kad galėtų lengvai, be nuostolių prekiauti su lenkais, nes ketvirtokas verte prilygo lenkų penkiems grašiams. Ketvirtokai užsienyje buvo praminti Barteles, lietuviškai barzdočiukais, nes juose iškaltas barzdoto Žygimanto Augusto atvaizdas.

Apie 1564 m. pradėtos kaldinti 30 grašių vertės monetos, dabar dažnai pavadinamos auksinais. Šios monetos gryno sidabro turėjo tik 20,46 g, todėl tik privalomu kursu buvo laikomos lygiais 30 grašių, nes įprastai 30 grašių turėjo turėti 26,04 g sidabro.

1565–1566 m. buvo nukaldinti „satyriniai“ trečiokai, kurių kaldinimas sietinas su valdovo ir Lenkijos bei LDK unijos šalininkų ir priešininkų prieštaravimais. Vienoje jų pusėje pavaizduotas LDK raitelis, kitoje – iš Biblijos paimta sentencija „Qui habitat in coelis irri debit eos“ („Kuris gyvena danguje juokiasi iš jų“).

Žygimanto Augusto laikais dar kalti lietuviškos ir lenkiškos pėdos grašiai, dukatai (tuo metu vadinti florinais) ir vertingiausi auksiniai portugalai. Pastarųjų vertė atitiko 10 dukatų arba 400 grašių (1547 m.), arba 1.800 grašių (1652 m.) vertę.

Iki Liublino unijos 1569 m. lietuviškose monetose raitelis buvo vaizduojamas įvairiai: skyrėsi jo aprangos detalės, šalmas, skydas. Žirgas vaizduotas tai nuleista, tai pakelta uodega. Raitelis buvo vaizduojamas ir atskirai, ir kartu su Gediminaičių stulpais atskiruose skyduose, ir su Lenkijos ereliu, bet skirtingose monetų pusėse. 1547 m. pirmą kartą monetoje panaudotas LDK herbas (raitelis, įkomponuotas į herbinį skydą) su kunigaikščio kepure virš jo. Iki tol raitelis monetose vaizduotas atskirai, tik kaip herbo figūra. 1569 m. įteisinamas sudėtinis Abiejų Tautų Respublikos herbas.

Iš šio laikotarpio monetų Lietuvoje dažniausiai randama Vilniaus monetų kalykloje ilgiausiai kaldintų pusgrašių. Gana dažnai pasitaiko ir dvidenarių bei denarų. Rečiau – grašių, trečiokų, dar rečiau – ketvirtokų.

Bonos turtai

Žygimanto Augusto laikais buvo pasirodę kontrasignuoti Neapolio pustaleriai ir taleriai (dukatonai) su Žygimanto Augusto monograma SA ir 1564 m. data. Monetos buvo skirtos karo su Livonija tikslams, buvo paskelbtas jų priverstinis kursas (60 lenkiškų grašių arba 48 lietuviški, nors iš tikrųjų buvo vertos 33,5 lenkiško grašio).

Žygimantas Augustas visada nesutarė su motina Bona, Milano ir Bario kunigaikščio Jono Sforcos dukra. Motinos ir sūnaus santykiai dar pablogėjo, kai mirė Žygimanto Augusto antroji žmona Barbora Radvilaitė-Goštautienė, nes sūnus įtarė motiną, kad ji nunuodijo žmoną.

Tuomet Bona persikėlė į savo kunigaikštiją Barį ir ten išsivežė didžiulius turtus. Tų laikų kronikininkai rašė, kad jos turtą vežė 500 arklių. Istorikai mano, kad Bona išsivežė didžiulę sumą, nes tik dalį jos – 430 tūkst. dukatų – paskolino Ispanijos karaliui Pilypui II.

Kai Bona mirė, Žygimantas Augustas bandė išsireikalauti šią skolą iš Ispanijos karaliaus. Pilypas II išsisukinėjo ir tik 1564 m. grąžino dalį paskolintų pinigų.

Tais pačiais metais Vilniaus kalykloje buvo kontrasignuojamos Ispanijos karalių Karolio V (1516–1556 m.) ir dalį skolos grąžinusio Pilypo II (1556–1598 m.) Neopolio ir Sicilijos monetos, vadintos filypkomis, arba pylypkomis.

Pinigų vertė mažėja

Dešimtmetį po Liublino unijos LDK nekaldinta jokių pinigų, todėl vienu metu apyvartoje buvo ir geresnės kokybės pinigų, ir mažesnės vertės lenkų monetų. 1580 m. Steponas Batoras atidarė Vilniaus kalyklą. Batoro laikų pinigai išvaizda ir metalo tūriu smarkiai skyrėsi nuo senųjų monetų. Dabar visuose piniguose buvo vaizduojamas lietuviškas raitelis ir lenkų erelis, neliko gediminaičių stulpų. Seniau mūsų valstybinėse emblemose būdavo didžiojo kunigaikščio mitra, dabar – raitelį ir erelį gaubė karališkas vainikas. Batoro monetose pirmą kartą pasirodo LDK žemės iždininko herbas.

Lietuviškas grašis jau nebuvo penktadaliu geresnis už lenkiškąjį, bet pasidarė jam lygus. Talerio kursas iš 30 grašių prilygintas 35 grašiams. Tais pačiais Batoro laikais pasirodė ir šilingas. Šilingas prilygo trečdaliui grašio ir turėjo gryno sidabro 0,20 gramo. Šilingo averse – Stepono Batoro karūnuota monograma S ir dinastinis herbas – vilko iltys; reverse – kunigaikščio mitra, Lenkijos ir LDK herbai, LDK žemės iždininko ženklas. Raitelis vėl pradėtas naudoti be skydo su dvigubu kryžiumi.

1580 m. buvo suvienodinta lietuviškų ir lenkiškų monetų vertė. Abiejų valstybių herbus kaldinti monetose tapo privaloma.

Be šilingo, kaldinti denarai, grašiai, trečiokai, šeštokai, taleriai, dukatai. Batoro laikais daugiausia cirkuliavo šilingų ir trečiokų.

Vilniaus kalykla veikė iki Batoro mirties 1586 metais. Po trejų metų į sostą išrinktas Švedijos princas Zigmantas III Vaza atidarė pinigų kalyklą ir ji be ilgesnių pertraukų dirbo ištisus 38 metus, iki 1627 metų. Įsteigta ir naujų kalyklų.

Zigmanto III Vazos laikais gamintos 8 nominalų monetos (dvidenariai, šilingai, grašiai, pusantrokai, trečiokai, taleriai, dukatai bei 5 ir 10 dukatų monetos). Pinigų vertė taip krito, kad jie laikinai tapo net blogesni už lenkų. 1623 m. taleris buvo vertas 35 grašių, dabar – 90 grašių.

Monetose greta LDK žemės iždininko heraldinių ženklų žymimi ir kalyklos valdytojų (laikytojų) bei pinigių, spaudų raižytojų ženklai.

Zigmanto III Vazos valdymo metu daugiausia cirkuliavo lenkiškų kalyklų trečiokai.