Iliustruotoji istorija: Archeologai rado vokiečių mirties bunkerį

Publikuota: 2017-10-14
Fabrizio Bensch („Reuters“ / Scanpix“) nuotr.
svg svg
Fabrizio Bensch („Reuters“ / Scanpix“) nuotr.
 

Prancūzų archeologai atkasė 21 vokiečių kareivį. Jie buvo palaidoti gyvi savo apkasuose paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais. Dėl ypatingo šios vietos dirvožemio puikiai išliko bunkeris ir kareivių daiktai, tad mokslininkai sužinojo daugiau apie gyvenimą fronte – ir po žeme.

Dusli priešo artilerijos kanonada dundėjo vokiečių slėptuvėje – 125 m ilgio požeminiame bunkeryje prie prancūzų miesto Karpašo Elzase. Buvo 1918 m. kovo 18-osios popietė. Visą valandą į vokiečių pozicijas palei fronto liniją krito sviediniai.

Bunkeryje, vadintame „Kilianstollen“, slėpėsi didžioji 6 pėstininkų kuopos kareivių dalis. Dauguma buvo jauni, vos dvidešimtmečiai, išsiųsti į Vakarų frontą pakeisti milijonų kitų, kuriuos pasaulinis karas jau buvo pasiglemžęs. Čia, lentomis dengtuose koridoriuose, šeši metrai po žeme, kareiviai jautėsi saugūs. Kai kurie gulėjo gultuose, kiti stovėjo ir šnekučiavosi – nė nenumanydami, kad jiems liko gyventi vos kelios minutės.

13.30 val. prancūzai paleido artilerijos salvę į vokiečių įtvirtinimus. Sviediniai buvo iššauti į viršų ir nusileido į „Kilianstollen“. Paprasti sviediniai sprogsta vos atsitrenkę į žemę, bet šie buvo labai sunkūs, uždelsto veikimo, todėl giliai įsmigo į žemę ir tik tada sprogo.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Du sviediniai pataikė į pietinę bunkerio dalį ir sugriovė 60 metrų. 6 kuopos kariai tespėjo pamatyti, kaip medinės bunkerio sienos pakyla į orą, – netrukus visus garsus nuslopino tūkstančiai tonų žemės.

93 metus žuvę kareiviai ilsėjosi po žeme, kol 2010 m. prancūzų statybų bendrovė pradėjo tiesti greitkelį per buvusį mūšio lauką. Pradėjus dirbti, buvo atkastos senos lentos, tad kelio darbininkai susisiekė su Reino srities archeologijos departamentu (RSAD). Aptikę pirmąsias griaučių liekanas, archeologai suprato, kad tai neeilinis radinys, galintis atskleisti naujų žinių apie apkasų karą Vakarų fronte.

Bunkeris – it laiko kapsulė

Kasmet Prancūzijos ir Belgijos mūšio laukuose atkasama beveik šimtas Pirmojo pasaulinio karo kareivių palaikų. Retai kada keli kareiviai randami vienoje vietoje, tačiau užgriūtoje slėptuvėje atkasti mirties akimirką sustingusių kareivių palaikai yra vienintelis toks atvejis. „Mes radome bunkerio griūties akimirką gulėjusių, sėdėjusių ir stovėjusių vyrų. Mirtis juos užklupo užsiimančius kasdiene veikla“, – pasakoja vyriausiasis RSAD archeologas Michaelis Landoltas.

Pasak archeologo, bunkerio griūtis kareiviams buvo netikėta. Pirmasis archeologų rastas kareivis gulėjo susirietęs kaip embrionas prie laiptų, vedančių į žemės paviršių. Sprogimo banga jį nusviedė nuo viršutinės laiptų pakopos.

Sprogimo metu bunkeris ir jo patalpos buvo gausiai užpilti žemėmis ir purvu, todėl kareiviai išliko tokiose padėtyse, kokiose sustingo mirties akimirką. Rasta daug ant suolų sėdinčių vyrų, vienas – gulintis gulte, pritvirtintame prie bunkerio sienos.

„Labiausiai nustebino stovintys skeletai – tokių radinių archeologijos istorijoje beveik nėra pasitaikę“, – paaiškino p. Landoltas.

Vokiečių archyvuose jis rado įrašų apie 1918 m. kovo 18 dienos „Kilianstollen“ ataką. Pasakojama, kad tunelyje žuvo 34 kareiviai. Pasibaigus Prancūzijos artilerijos apšaudymui, bendražygiai bandė iškelti žuvusiuosius. Tačiau rado tik 13 kūnų. Likusių 21 žmogaus palaikų nebeieškojo.

Suspaustos žemės išsaugojo viską

Archeologai tunelyje rado ne tik žuvusių kareivių palaikus, bet ir šimtus daiktų, pvz., karinės amunicijos: ginklų, rankinių granatų ir šalmų. Kasinėjant taip pat rasta kišeninių knygų ir vis dar įskaitomų laikraščių skiaučių.

Pasak Landolto, medis, oda ir popierius išliko, nes labai molingos ir suspaustos žemės sluoksnis apsaugojo nuo saulės šviesos, deguonies ir vandens ir neleido suirti.

Pono Landolto teigimu, labai įdomių dalykų rasta prie žuvusiųjų kūnų: „Daugelis ant kaklo buvo pasikabinę prancūziškų šovinių, pririštų prie virvelės. Tikriausiai tai buvo talismanai, turėję apsaugoti kareivius.“

Taip pat rasta rožinių, mažų švč. Mergelės Marijos statulėlių, turėjusių palaikyti religingų kareivių dvasią. Koridoriuose buvo daug rašymo priemonių, rašalo buteliukų ir teptukų. Kai likdavo laiko tarp mūšių, kareiviai rašė laiškus, priešė arba tapė.

Kasinėjimai taip pat rodo, kad kareiviai daug dėmesio skyrė maisto ruošimui. Sugriautame tunelyje rasta prieskonių, acto, garstyčių ir aukštos kokybės uogienės indelių. Be to, iš apleistų pafrontės namų kareiviai buvo pasiėmę lėkščių, puodelių ir stalo įrankių.

„Šie daiktai fronte padėjo sukurti namų aplinką, – paaiškina p. Landoltas ir priduria, – kareiviai visokiais būdais stengėsi prasimanyti maisto, kad galėtų išlaikyti fizinį pajėgumą ar bent jau neišsektų.“

Mokslininkai rado ožkos griaučius, kareiviai ją veikiausiai melžė. Aptikta taip pat kaulų su pjovimo žymėmis, jos byloja apie tai, kad kareiviai pjovė gyvulius ir juos valgė, nes, be mėsos, dažniausiai gaudavo tik karšto sultinio. Kareiviai tranšėjoje laikė ir šunų, tai rodo dantų žymės ant kai kurių rastų kaulų. Šunys nešiodavo raštelius į kitus fronto ruožus ir padėdavo ieškoti sužeistųjų sugriuvusiuose apkasuose.

Kareiviai turėjo gyventi patogiai

Karpašo bunkerio tyrinėjimai rodo, kad jis buvo pastatytas labai kruopščiai. 125 m ilgio tunelyje galėjo tilpti maždaug 500 vyrų. Jis buvo pastatytas iš sunkių statramsčių ir tvirtų medinių lentų, sujungtų kaiščiais. Bunkeryje buvo 16 išėjimų, vedančių į apkasus.

Bunkerio šonuose buvo iškastos stačiakampės patalpos – ligoninė ir valgykla. Patalpos buvo šildomos malkomis kūrenamomis krosnimis, jas apšvietė elektrinės lemputės.

Karpašo bunkeris toli gražu nebuvo vienintelis tokio tipo statinys. Britai ir prancūzai karo metais taip pat kasė bunkerius, norėdami apgyvendinti ir apsaugoti savo kareivius. Dar 1916 m. britai 25.000 vyrų įsakė kasti bunkerius palei beveik 700 km ilgio Vakarų fronto liniją.

Tačiau vokiečių bunkeriai buvo itin gilūs. Jie pradėti kasti 1915 m., paprastai būdavo įrengiami 5–6 m po žeme, iškart už priekinės apkasų linijos. Todėl priešui staiga užpuolus, vokiečiai labai greitai galėjo perkelti dideles pajėgas į apkasus.

„Saugumo sistema buvo tokia gera, kad užteko vos kelių sargybinių, o didžioji dalis kareivių galėjo ilsėtis pasislėpę slėptuvėse“, – rašė prancūzų kapitonas 1915 m., apžiūrėjęs užgrobtą bunkerį.

Vokiečių kareiviams taip pat labai patiko bunkeriai, nes jie buvo tikra prabanga, palyginti su drėgnais ir purvinais atvirais apkasais. Vokiečių karininkas Ernstas Jungeris 1916 m. aprašė savo nedidelį kambarėlį su elektros šviesa bunkeryje prie Araso miesto.

„Sienas puošė spalvotos nuotraukos, o erdvę nuo išorinio pasaulio skyrė tamsiai raudonos užuolaidos su lazdele ir žiedu. Geros buvo dienos“, – rašė karininkas.

Bunkeriai tapo mirtinais spąstais

Karo pradžioje gilūs vokiečių bunkeriai buvo sėkmingas išradimas. Kai 1916 m. liepos 1-ąją britai užpuolė vokiečių pozicijas prie Somės upės, neteko 57.000 vyrų. Nors britai mėtė į priešus tūkstančius granatų, didžioji vokiečių kariuomenės dalis nuo pėstininkų atakų nenukentėjo.

„Jie nesitikėjo, kad priešai išliks gyvi po antpuolio. Tačiau vokiečių kulkosvaidininkai ir pėstininkai iššliaužė iš savo slėptuvių paraudusiomis ir įkritusiomis akimis, suodinais veidais ir bendražygių krauju aptaškytomis uniformomis. Jie pradėjo šaudyti kaip pašėlę, britų pralaimėjimas buvo šiurpus“, – rašė vokiečių kareivis Stefanas Westmannas.

Praradę daug kareivių, britai ir prancūzai turėjo griebtis naujos taktikos. 1916 ir 1917 m. jie padvigubino sunkiąją artileriją ir nukreipė į priešus vadinamąją šliaužiančiąją sutelktinę ugnį – visą savaitę be atvangos apšaudydami kiekvieną vokiečių pozicijų kvadratinį metrą.

„Ilgai trunkanti ugnis neleis priešui miegoti. Bus sunku atsigabenti maisto ir amunicijos, priešas nežinos, kada puls pėstininkai. Frontininkus reikės keisti kas antrą dieną – kitaip jie neatlaikys“, – rašė britų generolas Henry Rawlinsonas.

Kad vokiečiai iš gilių bunkerių negalėtų gintis nuo priešų pėstininkų, britai ir prancūzai pirmiausia artilerijos ugnimi apšaudydavo vokiečių apkasus, kad šie būtų priversti likti bunkeriuose. Kai tik pėstininkai prasiverždavo, buvo siunčiami vadinamieji valytojai. Jų užduotis buvo išvalyti bunkerius liepsnosvaidžiais, granatomis ir dujų užtaisais.

Nauja taktika buvo efektyvi – vokiečių bunkeriai tapo mirtinais spąstais. 1917 m. vokiečių vadovybė uždraudė kasti gilius bunkerius netoli fronto linijos.

Žuvusieji liko bunkeryje

Fronto ruožas prie Karpašo, palyginti su šiauriau esančiu ruožu, buvo ramesnis. Galbūt todėl vokiečių karininkai manė, kad „Kilianstollen“ bunkerių kompleksą ir toliau galima naudoti. Viskas baigėsi katastrofa, kai prancūzai, tikriausiai atsitiktinai, 1918 m. kovą pataikė į požeminius įtvirtinimus minosvaidžio sviediniais.

„Jokie tuometiniai šaltiniai nenurodo, kad prancūzai žinojo, kur yra bunkeris“, – teigia p. Landoltas.

Žuvusiųjų ieškojęs vokiečių gelbėjimo būrys nusprendė nebesikasti į sugriautą bunkerį ir užtverti sugriuvusias įtvirtinimų dalis. Tačiau archeologų tyrimai rodo, kad išlikę slėptuvės fragmentai buvo naudojami ir po tragedijos.

„Tai, kad tunelio dalys toliau buvo naudojamos, mane tiesiog suglumino, nes pagalvojau apie tuos kareivius, kurie turėjo tęsti kovą šalia bunkeryje žuvusių bendražygių“, – sako p. Landoltas.

Kai archeologas baigė tyrinėti bunkerių kompleksą, viskas buvo pašalinta, kad būtų galima nutiesti minėtąjį greitkelį. Landolto teigimu, mokslininkams iš karto pavyko nustatyti 11 žuvusiųjų tapatybę pagal jų metalinius identifikacijos žetonus ir kitus netoliese rastus daiktus. Tarp jų buvo 22 metų hamburgietis Harry Bierkampas ir 20-metis Martinas Heidrichas iš Šėnefeldo.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Vytautas Landsbergis: nežinia, kodėl Dievas leidžia taip elgtis su tautomis Premium

„Menkystė, sumenkėję esame. Galbūt ir toliau menkėjame, nors visada buvo vilčių, ir jų toliau yra, kad...

Laisvalaikis
07:30
Fieldso medaliu apdovanoti keturi matematikai

Keturi matematikai, įskaitant ukrainietę Maryną Vjazovską, antradienį pelnė prestižinį Fieldso medalį, dažnai...

Laisvalaikis
2022.07.05
Klaipėdoje demontuojamas sovietinis monumentas 9

Klaipėdoje pirmadienį pradėti sovietinių skulptūrų demontavimo darbai, BNS patvirtino Vytautas Grubliauskas,...

Laisvalaikis
2022.07.04
„Paramount Pictures“ dėl autorinių teisių susikibo su „Asų“ personažų kūrėjo šeima

„Talk to me Goose“. Ar jau spėjote išgirsti šią gerai žinomą frazę naujame filme „Asas Maverikas“ („Top Gun:...

Laisvalaikis
2022.07.03
„Saulė ir jūra“ – Londone, britų spauda žeria pagyras

„Šis vizionieriškas pasirodymas yra širdį veriančiai graži elegija apie mūsų santykius su planeta“, – po...

Laisvalaikis
2022.07.03
Bolševikai visada norėjo valdyti pasaulį Premium 3

Didžiausią branduolinį arsenalą turinčios šalies ir didžiausios Europos valstybės karas primena dabartinio...

Laisvalaikis
2022.07.02
Karą dėl barščių laimėjo Ukraina

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) penktadienį patvirtino barščius saugomu...

Laisvalaikis
2022.07.01
Savo nacionalinius apdovanojimus turės ir architektai

Liepos 1-ąją Kaune pristatyti Nacionaliniai architektūros apdovanojimai 2023 (NAA). Pirmieji jų laureatai bus...

Laisvalaikis
2022.07.01
V. Landsbergis: išmokime gyventi be Rusijos Premium 1

Vytautas Landsbergis, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, VŽ podkaste apgailestauja, kad mes...

Laisvalaikis
2022.07.01
VŽ klausomiausi podkastai birželį

Pateikiame daugiausia „Verslo žinių“ prenumeratorių dėmesio sulaukusių podkastų TOP 10.

Laisvalaikis
2022.07.01
Infliacijos kalnais ir nuokalnėmis: nuo lito iki valiutų valdybos, finansų krizės ir šių dienų Premium

Žvalgantis, kaip elgėsi valdžios per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį nuo pat 1990 m., svarbu...

Finansai
2022.07.01
„Zaha Hadid“ darbas Vilniaus architektūros ekspertų iškart neįtikino Premium 8

Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovei „Hanner“ pasitelkus pasaulyje gerai žinomą architektų biurą „Zaha...

Statyba ir NT
2022.07.01
Privatūs lėktuvai: godumo simbolis ar nauda verslui Premium

Ekspertai teigia, kad privatūs lėktuvai leidžia greitai įvertinti konkretaus asmens vidinius instinktus...

Vadyba
2022.06.30
LKT tyrimas: garsiai apie tai, apie ką nutylima – kiek gauna Lietuvos meno kūrėjai Premium

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama per 10.000 kūrėjų. Jų atlygis už kūrybą...

Laisvalaikis
2022.06.30
Į ką investuoja Z karta: nuo metaverslo iki vyno Premium

Įvairūs tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis Z kartos žmonių, užuot investavę į tradicinius investicinius...

Laisvalaikis
2022.06.29
Kultūros ir kūrybinėms industrijoms – beveik 15 mln. Eur

Netrukus Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektorių pasieks beveik 15 mln. Eur, skirtų...

Laisvalaikis
2022.06.29
Pilkos biuro juokelių, komplimentų ir replikų zonos: gali padėti vienas puslapis Premium

Savaime suprantamų taisyklių, kaip bendrauti komandoje, nėra – taip sutartinai sako organizacijų, kurios turi...

Vadyba
2022.06.29
A. Avulis pasisamdė garsų biurą „Zaha Hadid Architects“ Premium 14

Šiemet sostinėje patvirtinta išimtis dėl privalomų architektūros konkursų atvėrė kelią nekilnojamojo turto...

Statyba ir NT
2022.06.29
Naujoji nuošliauža Gedimino kalnui grėsmės nekelia

Naujausia Gedimino kalno nuošliauža, susidariusi dėl itin smarkios liūties birželio 21-ąją, vėl sujudino...

Laisvalaikis
2022.06.29
E.Stankevičius: Esame vienintelė sporto šaka, kuri tiesiogiai investuoja į infrastruktūrą Verslo tribūna

Lietuvos futbolas patiria sukrėtimus, skaudžias akimirkas ir kuria kitokios ateities planus.„Esame...

Finansai
2022.06.29

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku