Tarp verslo ir meno: I. Ševiakovaitės ir J. Rimkutės dueto istorija

Ievos ir Jolantos dueto istorija prasidėjo 1997 m., kai Dailės akademijos studentės tarptautiniame madų festivalyje „In Vogue Vilnius“ pristatė kolekciją „Noktiurnas“, laimėjo „Auksinę sagą“ ir galimybę savo sukurtą kolekciją pristatyti pret-a-porter moteriškų drabužių parodoje Paryžiuje.

Pradžia

„Po konkurso per vieną naktį studentės tapo žvaigždėmis, – tai buvo metas, kai „Lietuvos rytas“ geras žinias dar pranešdavo pirmajame puslapyje“, – juokiasi Jolanta. Pergalė joms atnešė ne tik žinomumą, bet ir didelį galvos skausmą – merginų laimėta kelionė į parodą Paryžiuje tais laikais buvo kai kas tokio.

„Akademijoje mus mokė, kad esame menininkai, ir staiga gauni dovaną – važiuoti į mados verslo renginį. Tačiau apie verslą mūsų niekas nemokė, ir mes entuziastingai tą dovaną priėmėme. Ačiū tėvams, kurie mus finansavo“, – šypteli Jolanta.

Į Prancūziją vežamą kolekciją „Vandens jausmas“ jos kūrė taip, kaip įsivaizdavo, kas yra pret-a-porte, bet ką toliau su ja daryti – kaip pristatyti, kaip ir ką apskaičiuoti, neturėjo žalio supratimo. Nebuvo ko ir paklausti – mūsų Nepriklausomybė su visa laisvąja rinka skaičiavo pirmuosius metus.

Studentes parėmė Dailės akademija, privatūs žmonės, – vien bilietai į Paryžių tuomet kainavo nežmoniškus pinigus, o jokie ryanairai į Lietuvą dar neskraidė.

Merginos kreipėsi į Lengvosios pramonės asociaciją. Nuvažiavo į Juodupės fabriką, šis, būdamas ties krizės riba, parėmė jas audiniais. Sandėliuose pasišviesdamos prožektoriumi, nes elektra fabrikui buvo jau išjungta, jos ieškojo tinkamų medžiagų.

„Kai dabar pagalvoji, – visiškas kinas. Tik jaunatviškas entuziazmas ir maksimalizmas gali tokius stebuklus padaryti“, – sako Jolanta.

Taigi, jaunosios kūrėjos Paryžiaus parodoje gavo stendą, išsikėlė jame Trispalvę, iškabino kolekciją ir ėmė laukti užsakymų.

Stažuotės istorijos

Po 1997-aisiais laimėto konkurso vienas iš „In Vogue“ komisijos narių Olivier Lapidusas spaudai prisižadėjo, kad priims merginas į stažuotę. Kai po metų, jau laimėjusios antrąjį iš eilės „In Vogue Vilnius“, jos prisistatė į garsiojo dizainerio mados namus, šis paskambino savo finansininkui, o tas pradėjo vardyti, kokias sąlygas reikia išpildyti, norint gauti darbo vizą – tuo metu Lietuva nebuvo ES narė.

„Lapidusas klausė, linkčiojo galvą: oui, oui, oui (pranc. taip), galiausiai padėjo ragelį ir atsiduso: žinote, mergaitės, gal kitais metais“, – juokiasi Ieva.

Taip baigėsi toji stažuotė, tačiau atsitiko kita: einančias iš mados namų jas pastebėjo ir pažino restoranėlyje pietaujantys du „In Vogue 98“ komisijos nariai iš mados namų „Lecoanet & Hemant“ – jie matė Ievos ir Jolantos 1998-ųjų festivaliui sukurtą kolekciją ir, išgirdę apie neįvykusią stažuotę, pakvietė jas į savo mados namus. Čia buvo pro pirštus pažiūrėta į reikalavimus dėl vizos ir lietuvės gavo progą pusmetį padirbėti kuriant aukščiausiosios mados kolekciją iki jos pristatymo ant podiumo.

„Haute couture yra visai kas kita nei pret-a-porte, taigi, truputėlį pačiupinėjome, kas yra Paryžius“, – sako Ieva.

Per devynis darbus

Tūkstantmečių sandūroje Lietuvoje virė gana intensyvus mados gyvenimas, kasmet vyko trys renginiai – „In Vogue“, „Dienos“ mados savaitė“ ir „ArMADA“, kurią organizuojant visus penkerius jos gyvavimo metus intensyviai prisidėjo Ieva su Jolanta.

„Tikrai, tuomet buvo daug chaoso, bet jis buvo gražus. Pradėjome pačios organizuoti „ArMADA“, tuo pačiu metu dirbome atgimstančioje lengvojoje pramonėje, kuri per 20 metų kaip paukštis feniksas keliskart kilo iš pelenų. Aš – „Utenos trikotaže“, Ieva – „Rožėje“. Mokėmės magistrantūroje. Tuo metu kaip verslo šaka radosi reklamų gamyba ir jai prireikė stilistų“, – pasakoja Jolanta. Pirmasis jos kaip stilistės darbas šioje srityje buvo „Mažeikių naftos“ reklama – atsimenate „kosminę“ mergaitę, kuri skaniai nulaižo nuo piršto juodą naftos lašą?

Stilistėmis reklamoje juodvi dirbo 15 metų, dirbo ir kaip „tiesiog stilistės“. Paskiau atėjo metas, kai suprato, kad gali sukurti daugiau nei vien marškinėlius, pritaikytus prie akių spalvos ir kambario sienų, ir parduoti juos klientui kaip „superįvaizdį“. Ieva sako, kad sprendimas atsisakyti stilisto darbo nebuvo lengvas, – paradoksalu, bet jis 10 kartų geriau mokamas nei dizainerio.

Atsitiktinumų keliais

Be visų veiklų, nuo 1998-ųjų Jolanta ėmė kurti kostiumus spektakliams. Jos darbo teatre pradžia buvo atsitiktinė pažintis Stokholme su aktore ir režisiere Birutė Mar, paskiau ji pradėjo dirbti su šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūte, Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi, Yana Ross, kitais režisieriais. Šiuo metu Jolanta kuria scenografiją Rygos „Dailės teatro“ spektakliui „Karmen“.

Ievos kūrybinė biografija irgi klota atsitiktinumais. Ir lemtingoji dueto kolekcija radosi iš to, kad Ieva neišvažiavo mokytis į išsvajotą Niujorko mados mokyklą. Ji išsiuntė dokumentus, išsilaikė kalbos egzaminą, bet per krūvas popierizmo neįvykdė kažkokio reikalavimo.

„Niujorko mados pasaulio padangė man užtemo“, – juokiasi ji. Būdama „juodos nuotaikos“ pas Jolantą į bendrabutį Ieva atsinešė ir „kolekcijos įvaizdį, jausmą, kad reikia daryti“.

Padarė. Ir laimėjo minėtąją Paryžiaus kelionę.

„Vienur keliai užsidarė, kitur atsidarė, ir dar kaip. Manėme, kad reikės daug dirbti, ilgai įrodinėti, kad pakviestų į kokį fabriką, o čia staiga, grįžus iš Paryžiaus, – krūvos darbo pasiūlymų. Tada stveri ir tą, ir aną, nes viskas įdomu, viską darai pirmą kartą. Ir – iki fizinio ir emocinio išsekimo, bet juk negali atsisakyti. Ligi šiol sunku atsisakyti, bet fiziškai nebepatempi“, – kalba Jolanta.

Pirmus 10 metų jos taip ir sukosi: užsidirbdavo duonai, sviestui ir investuodavo į kūrybą – kartą ar du per metus pristatydavo kolekciją „Mados infekcijoje“, kuri radosi iš „Dienos“ mados savaitės, kol 2007 m. subrendo sukurti savo įmonę „Studija LT“.

Identiteto ieškant

Lietuviškos mados pasaulyje VŽ „Savaitgalio“ pašnekovių vardai puikiai žinomi. Platesnė publika juos sieja su 2003 m. sukurtu prekių ženklu „LT identity“, pagrįstu lokalios erdvės simbolių pritaikymu šiuolaikiniam žmogui. Dabar šis ženklas apima ne vien drabužius, bet ir įvairius mielus daiktus, ir jį galima vadinti vienu ryškiausių, stipriausių lietuviškos mados prekių ženklų.

„LT identity“ iškart tapo ryškus ir buvo įvertintas. Jolanta svarsto, kad greičiausiai todėl, jog pajutusios, ko trūksta aplinkai, kad galėtų ją provokuoti, jos tiesiog atsirado vietoje ir laiku, o dizaineriui tai ypač svarbu.

„Ypač po stažuotės supratome, – kalba ji, – kad turi būti kuo nors įdomus. Svarstėme, kuo mes galime būti įdomios pasauliui. Savo šaknimis? Taigi, tai buvo sąmoningos šiuolaikiško identiteto paieškos, nes mums atrodė, kad apie tai kalbėti yra labai svarbu. Juk mes iki šiol ieškome, kas ta Lietuva yra.“

Po pauzės ji tarsteli – tam ženklui jau 14 metų. Kai lepteliu, kad yra kur augti: garsieji pasaulio prekių ženklai skaičiuoja ir šimtus metų, ji šypteli, – tikrai, kalbame apie visišką paauglystę.

Jolantos ir Ievos kartos dizaineriai, kuriems kiek per 40, savo kūrybą statė ant vardų, o jos sąmoningai formavo prekių ženklų – „LT identity“ ir vėliau „Baltai“ – koncepciją, prieš tai dar buvo „ToMaMe“.

„Prekių ženklas mums buvo svarbiau nei pavardės. Pagaliau, – po jo stogu gali kurti ir kiti. Nes turbūt dizaineriui nieko nėra baisiau, nei prarasti savo pavardę finansine prasme. Mados pasaulyje tokių pavyzdžių sočiai: namai yra, o tavęs kaip dizainerio – nebe. Taip, pvz., atsitiko su Kenzo“, – kalba Jolanta.

Masinės gamybos nebus

Šio amžiaus pradžioje pristatydamos „LT identity“, dizainerės dalijosi planais pradėti masinę gamybą. To neatsitiko. 2014 m., artėjant XIX dainų šventei, be sukurtos tautinių kostiumų kolekcijos, Ieva ir Jolanta pasiūlė masiškai gaminti stilizuotais įvairių regionų kostiumų motyvais puoštus modernius drabužius ir aksesuarus – kojines, botus, skėčius, krepšius, šiaudines skrybėles ir pan., – kiekvienas tokį daiktą mielai dėvėtų ar dovanotų. Tačiau šiai kolekcijai materializuotis irgi nebuvo lemta, išskyrus vienam dailiam aksesuarui – tautiniais motyvais puoštai kokardai. 5.000 jų pagamino Dainų šventės mecenato – banko „Swedbank“ – darbuotojai.

„Taip, – šypteli Ieva, – gamintojų mes taip ir neįkalbėjome. Kodėl? Todėl, kad Lietuvos rinka labai maža. Dideli fabrikai skaičiuoja: kad viskas apsimokėtų, vienos spalvos marškinėlių reikia parduoti 1.000 vienetų, o Lietuvoje tai būtų labai sunku.“

„Kitas dalykas, – retoriškai klausia Jolanta, – kokiais pinigais rizikuojama? Didieji mielai gamintų, jei ateitum su savais. Vėlgi, gal kažkas judėtų, jei eksperimentiniai projektai būtų mažiau apmokestinami, kaip Danijoje ar Olandijoje, kur vietos kūrėjai yra ypač skatinami.“

Rinkis prekę lietuvišką

Pasak Ievos, jos pagamina po 100–200 vienodų daiktų, jie nėra pigūs, ir dėl to žmonės kartais piktinasi. Tačiau kai perki ne 20, o du ritinius audinio, kai visus gamybos kaštus išdaliji ne tūkstančiui, o šimtui marškinėlių, nei su „Zaros“, nei su H&M kainomis negali konkuruoti.

„Be to, jie siuva Kinijoje, mes – Lietuvoje, kur yra brangu ir viskas toliau paradoksaliai brangsta. Ir tuomet mūsų credo „sukurta ir pagaminta Lietuvoje“ mums labai brangiai kainuoja“, – dėsto Jolanta. Anot jos, pirkdamas kokį lietuvišką daiktą supranti, kad palaikai lietuvišką produktą. Užsakydamos ir gamindamos Lietuvoje jos palaiko šalies moterų darbą, nes nori, kad pinigus už jų sukurtus gaminius gautų ne kinės, o Lietuvos moterys, kad kiltų ne kinų, o mūsų ekonomika.

„Mūsų pagrindas yra Dailės akademija, ir mes visada norėjome sukurti kuo įdomesnes, kuo ypatingesnes kolekcijas. Bet reikia kurti tokias, kurias būtų galima kuo geriau parduoti. To besimokydamos per 20 metų mes perėjome daug etapų. Paskutinis būtų toks: visgi kuriame taip, kaip išmokome, ir mokomės, kaip sukurti kuo geriau iš kuo pigiau ir kuo brangiau parduoti. Mokomės skaičiuoti, už kiek nupirkti audinį, už kiek pagaminti, už kiek parduoti, kad galėtum susimokėti nuomą, atlyginimus ir panašiai. Tai naujas verslo etapas“, – juokiasi Ieva.

„Nesijuok, – tarsteli Jolanta, – tai mūsų verslas. Kalbant apie etapus: pirmiausia mums buvo svarbu įsitvirtinti kaip kūrėjoms, gauti užsakymų. Paskiau buvo faina sukurti gerą pret-a-porte kolekciją. Dabar toks etapas, kai supratome, kad tai vis dėlto yra verslas.“ Anot dizainerės, profesionalia prasme dabar jos pasiekė brandą ir yra tokiame taške, kad... kils arba leisis.

„Ar yra planas B, kad nesileistumėte“, – klausiu.

„Planas B visuomet yra: nieko nedaryti“, – juokiasi pašnekovės.

Eksporto bandymai

Apie galimybę eksportuoti savo gaminius dizainerės šneka atsargiai. Jolanta pasakoja, kaip 2009 m. rugsėjį kartu su kitais žinomais dizaineriais Ramune Strazdaite, Gabriele Januškevičiūte ir Seržu Gandžumianu per eksporto skatinimo programą jos keliavo į parodą Niujorke pristatyti naują prekių ženklą „Swan Pharmaceutics“. Ir jeigu Paryžius buvo sėkmės istorija, tai Ievos išsvajotasis Niujorkas – nesėkmės. Užkariauti Amerikos dizaineriai iš Lietuvos atskrido tuo metu, kai žlugo „Lehman Brothers“ ir „oficialiai“ prasidėjo pasaulinė krizė.

„Krizės nuotaikos parodoje labai matėsi. O kalbant apie eksporto skatinimą, visos jo finansavimo programos numato lėšų vienai parodai, tačiau kad į tave rimtai žiūrėtų, į tą vieną turi važiuoti mažiausiai tris kartus paeiliui. Kitas dalykas, parodai gauni dalinį finansavimą, apie trečdalį reikiamų lėšų. Likusias turi susirasti pats, ir taip daryti ne vienus, o dvejus trejus metus iš eilės. Važiavome ir į Daniją, ir Kultūros taryba mums yra skyrusi lėšų, bet vėlgi – visur finansavimas vieniems metams“, – kalba Jolanta. Tuoj pat priduria negalinti sakyti, kad viskas yra blogai: štai jos pirmą kartą surizikavo kreiptis ir gavo meno kūrėjų stipendiją.

Jolanta sako, kad krizę jos pajuto ne tik Amerikoje. Grįžusios į Lietuvą netrukus aiškiai suvokė, kad kuria ne pirmo būtinumo prekes.

„Ateina krizė, o mes abi – menininkės, kurios turi savo įmonę ir vysto verslą neturėdamos jokių verslo pagrindų... Jau paskui kreipėmės į profesionalus, kurie mus savanoriškai konsultavo ir ligi šiol stebisi, kaip išgyvenome su savo moterišku chaosu. Bet išgyvenome“, – šypsosi Ieva.

Naujas etapas

Dabar jų įmonėje dirba 11 žmonių ir, anot Ievos, ateina naujas džiaugsmingas etapas – į jos, VšĮ „LT identity“ direktorės, kėdę sės Simona, žmogus iš verslo pasaulio.

„Su ja prasidės naujas tvarkingo ir teisingo verslo etapas, mes iš naujo kuriame įmonę ne taip, kaip dviem menininkėms išeina, bet taip, kaip reikia“, – kvatoja Ieva.

„Menininkės atėjo į protą?“ – klausiu.

„Ne, menininkės nori likti menininkės, – šypteli Jolanta. – Čia labai svarbus apsisprendimas, kuo nori būti. Vieną dieną pajutau, kad po visokios gyvenimo praktikos jau turėčiau eiti į kokią verslo mokyklą mokytis verslo pagrindų, bet, pagalvojau, ar aš to noriu. Supratau, kad ne, nes visą gyvenimą – nuo 10 metų – norėjau būti kuriantis žmogus. Ir Ieva, kaip direktorė, turi daugybę labai neįdomių buitinių ir ūkinių reikalų, kurie atima daug energijos“, – kalba Jolanta.

„Taip, gal tik 10% savo laiko dabar galiu skirti kūrybai. O norisi kurti, daryti, kad pusė pasaulio pirktų mūsų daiktus“, – juokiasi Ieva.

„Tu dar tiki šita pasaka?“ – klausia Jolanta. Anot jos, per 10 metų nuo įmonės įkūrimo visko buvo daug, bet kūrybai laiko – mažiausiai.

„Mados pasaulio specifika yra kitokia, čia daug niuansų. Mada yra verslas. Mada – visada tarp verslo ir meno. Gerai, sukūrėme prekių ženklą, bet jį reikia parduoti, o sąlygos – baisios“, – sako Jolanta. Tuomet paaiškina: jos tris kartus neatgavo pinigų už butikams prekiauti duotus savo kurtus drabužius. Dabar juos renkasi atidžiai, nebeduoda jokiems pusės metų entuziastams, kurie atsidarę po pusmečio užsidaro ir dingsta su visais galais. Anot jos, butikinės sąlygos dabar yra labai ekstremalios.

Pritapti prie mados

Gatvės mada keičiasi greitai: žiūrėk, čia madingi trumpi sijonai, čia ilgi, čia rožinė spalva, čia balta. Klausiu pašnekovių, kas kreipia gamintojus, tarkime, užuot metai iš metų gaminus mėlynus audinius, staiga pradėti geltonus?

Pasak Ievos, yra institutai, kurie ne tik prognozuoja madas, tačiau ir veikia, kad madingi taptų vienos ar kitos spalvos, raštai, siluetai. Masinio vartojimo produktų gamintojai, audimo fabrikai perka tas institutų prognozuojamas tendencijas, kryptis, nes jiems svarbu žinoti, kas „eis“.

Be abejo, sutinka pašnekovės, čia yra manipuliavimo, ir ne visada tos tendencijos prigyja. „Čia kaip su kliošinėmis kelnėmis: pastaruosius 10 metų jas vis bandoma grąžinti, šį sezoną ir vėl, bet ar jos prigis“, – svarsto Ieva.

Anot Jolantos, kiti dalykai prigyja staigiai, kaip dabar visur esanti mėlyna spalva arba ateinančios geltona ir oranžinė, kurių madoje seniai nebuvo, gal nuo devintojo dešimtmečio.

„Bet man kartais juokingos tos tendencijas, nes pusė jų yra iš principo tas pats, bet truputį kitaip. Pavyzdžiui, madinga juoda spalva. O kada ji nebuvo madinga, kaip ir leopardo ar augaliniai motyvai. Taip, tendencijomis manipuliuojama, nes įprasta, kad kiekvieną sezoną turi apsivilkti ką nors naujo. Iš tikrųjų tai yra skatinimas pirkti“, – kalba ji.

Klausiu, kiek, kurdamos savo kolekcijas, dizainerės derinasi prie tų naujųjų tendencijų. Ieva šypteli: „Mes stebime. Bet geltonos spalvos drabužių turime nuo praėjusių metų. Vėlgi, mes kuriame ne tai, ką „reikia“, o tai, ką norime pasakyti. Tarkime, ženklo „Baltai“ stilistika nesikeičia.“

Pasak Jolantos, į madą negali visai nekreipti dėmesio, antai marškinėliai anksčiau visi buvo prigludę, dabar jie pailgėjo, paplatėjo.

„Bet mes norime kalbėti apie tvarią madą, apie tai, kad daiktas nebus išmetamas vien todėl, kad jis nemadingas“, – sako ji.

Anot Ievos, dirbdamos pramonėje jos gavo pamatyti, kaip viskas be proto greitai keičiasi, bet ar tikrai kasmet reikia vis ko nors naujo? – į jas kreipiasi žmonių, kurie prašo būtent tokio ir ne kitokio drabužio, kokį pirko prieš kelerius metus.

„Yra toks vienas bluzonas, siuvame jį daug metų“, – juokiasi Ieva.

„Ir gerai jaučiamės, nesiekdamos įtikti ir kiekvieną sezoną būti vis kitokiam. Mes kalbame apie tai, kad XXI a. visgi svarbu ne tendencijos, bet stilius, ir kad drabužis turi būti dėvimas tiek, kol nesuplyšo“, – sako Jolanta. Tačiau, priduria ji, per 20 m. jos ir pačios pastebėjo, kad audinių kokybė prastėja kiekvienais metais, net to paties gamintojo.

„Fabrikas suinteresuotas kuo pigiau pasigaminti ir kuo brangiau parduoti. O kam gaminti ilgaamžį audinį? Verčiau tokį, kuris bus patvarus metus, ir klientui vėl reikės pirkti naują“, – ironizuoja Ieva. Anot jos, gamintojas negali smarkiai pabranginti medžiagos, todėl bando sutaupyti pirkdamas pigesnius verpalus, atsisakydamas sudėtingesnio apdirbimo, pagaliau reikšmės audinių kokybei turi ir tai, kad dalis gamybos perkelta į Kiniją.

Todėl patvarus drabužis, kurį gali dėvėti metus kitus, pakabinti į spintą ir po kurio laiko vėl išsitraukti kaip naują, tampa vertybe.

„Kiekvieną sezoną reikia vis ko nors naujo. O galiausiai vis tiek visi vaikšto kaip uniformuoti“, – šypteli Ieva. Tokį „kasmet naujo“ reikalavimą jos patyrė dirbdamos pramonėje, o dizainerių reakcija į jį buvo 2005 m. sukurta kolekcija „Klonai“ – tuomet ant podiumo išėjo 24 vienodai apsirengusios merginos.

„Visos kolekcijos, kurias esame kūrę podiumui, yra kaip dienoraštis, refleksija, arba mūsų požiūris į madą“, – sako Jolanta.

Ji tai vadina savo kelio ieškojimu.