Fizikos profesoriaus Miškinio portretas: tik laiko klausimas, kada bus kolonizuotas Marsas

Paulius Miškinis 1982-aisiais baigė fizikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, vėliau čia apsigynė daktaro disertaciją. 2004 m. jam suteiktas fizinių mokslų profesoriaus laipsnis. Pagrindinės mokslininko interesų sritys – teorinė, kvantuotų laukų ir stygų teorija, medžiagotyra.

Ne pirmus metus VŽ pašnekovas dėsto bendrąją fiziką, saulės elementų matematinį modeliavimą, o magistrinių studijų studentams – mokslinių tyrimų ir inovacijų pagrindus. Profesoriaus žodžiais, tai labai praverčia stojantiems į doktorantūrą, bet mūsų laikais šią studijų pakopą, deja, renkasi vienetai. Kodėl? Su prof. Miškiniu VŽ kalbėjosi apie tiksliųjų mokslų krizę, akademinį pasaulį ir aukštojo išsilavinimo reikšmę.

Apsisprendęs pirmokas

„Kiek save prisimenu, visada norėjau būti mokslininku. Anot mamos, dar pirmoje klasėje pareiškiau, kad būsiu mokslininku. Fizika ir matematika man buvo įdomios visada, dalyvavau įvairiuose šių dalykų konkursuose ir olimpiadose, tad problemų „kuo būti?“ arba „kur stoti?“ baigus vidurinę man nekilo“, – pasakoja VŽ svečias. Kita vertus, psichologai ir sociologai seniai sutaria, kad retas suklysta profesiją pasirinkęs pagal vaikystės polinkius.

Po Nepriklausomybės atkūrimo daugelis prof. doc. Miškinio kolegų dėl įvairiausių priežasčių paliko mokslą. Jam pačiam, sako, per daugiau nei 27 metus nė karto nekilo minčių nutraukti akademinę karjerą. Kodėl? „Tam yra bent dvi priežastys“, – sako profesorius.

Anot pašnekovo, šiuolaikinį žmogų sunku nustebinti, nes šiam atrodo, kad jis viską išbandęs, viską žino arba visa tai, ko nežino, – jam nereikalinga. Profesoriaus manymu, arogancija ir paprasčiausias nemokėjimas stebėtis tokį asmenį atitolina nuo mokslo, nes šis nustoja klausti – kas? kodėl? kaip?

„Kai tavasis pasaulėlis mažas, tai ir klausimų mažai. Dažnas manęs teiraujasi, kam reikia mokytis, jei viskas išrasta, bet nesusimąsto, kad visa, kas juos supa, yra sukurta kitų žmonių“, – kalba prof. doc. Miškinis.

Antra, vidinės laisvės jausmas patiriamas modeliuojant skirtingus procesus. Anot fiziko, su prietaisais dirbantis žmogus turi tikslą, kad jie veiktų be trikdžių. O teoretiko užduotis yra suprasti, kodėl su tuo prietaisu gaunami būtent tokie, o ne kitokie rezultatai: „Kad tai išsiaiškintum, turi apgalvoti visas alternatyvas, kad ir kokios beprotiškos jos būtų.“ Profesoriaus Miškinio žodžiais, tų alternatyvių procesų analizės rėmai mokslininkams yra tokie platūs, kad juos sunku įsivaizduoti.

Anot prof. dr. Miškinio, žmogus, turintis gerą atmintį, nebūtinai bus geras mokslininkas. Antai matematiko Leibnizo atmintis buvo fenomenali, o fizikas Polis Dirakas skundėsi dėl savo atminties. Jis pabrėžia, jog mokslas yra ne žinių rinkinys, o labiau stebėjimo būdas.

„Jei lygintume tobulėjimą moksle su lipimu į kalną, – mokslininkas turi rasti savo pakilimo kelią, pakilti juo pakankamai aukštai ir stengtis įžvelgti tai, ko negali pamatyti kiti, einantys kitais keliais“, – aiškina VŽ pašnekovas.

Šiuolaikinis mokslas

Mano svarstymus, kad mokykloje ir universitete mokoma klasikinės fizikos, t. y. dėstomi kadaise padaryti dėsniai ir atradimai, pašnekovas atremia, jog šiuolaikinių svarbių atradimų fizikos moksle yra nemažai, o fizikos mokslininkams teikiamos Nobelio premijos. Iš šio Nobelio premijų apdovanojimų srauto pašnekovas išskiria vieną svarbų atradimą: 2016 m. vasario 11 d. buvo paskelbta, kad LIGO eksperimento mokslininkai pirmą kartą istorijoje užfiksavo gravitacines bangas. Jiems pavyko nustatyti, kaip už milijardų šviesmečių nuo Žemės dvi susiliejančios juodosios bedugnės tas gravitacines bangas sukuria.

„Palyginsiu: 1887 m. Heinrichas Hertzas eksperimento metu patvirtino elektromagnetinių bangų egzistavimą. Jam pačiam buvo sunku įvertinti šio atradimo svarbą, tačiau radijas, televizija, telefonas ir internetas yra tiesioginės šio atradimo pasekmės. Kol kas sunku nuspėti, kokie praktiški bus gravitacinių bangų atradimo taikymai, tačiau kad jie bus, nekelia jokių abejonių. Pasinaudodamas proga paminėsiu geriausią Lietuvos gravitacinių bangų fiziką prof. habil. dr. Kazimierą Pyragą. Lietuva turi savo specialistų“, – kalba pašnekovas.

Visi į Marsą?

Anot fiziko, tik laiko klausimas, kada bus kolonizuotas Marsas. Jis tik nuogąstauja, kad žmogus kartu su technine pažanga į jį nenutemptų visų blogybių ir neprišiukšlintų. Tikėtina, tęsia jis, kad tolimoje ateityje Mėnulis neabejotinai taps kosminių laivų stovėjimo aikštele: „Norint paleisti palydovą į kosmosą iš Žemės, reikia nugalėti pakankamai didelę traukos jėgą. Mėnulyje ji šešis kartus mažesnė, tad keliauti į kitą Saulės sistemos planetą bus pigiau ir patogiau iš Mėnulio.“

Fizikos mokslų profesorius įsitikinęs, jog taip, kaip dabar skrisdami į Londoną iš Klaipėdos ar Šiaulių mes pirma pasiekiame Vilnių ir persėdame į lėktuvą, taip ateityje žmonės, norintys pasiekti Marsą ar kitą Saulės sistemos planetą, pirmiausia vyks į Mėnulį ir jame persės į kosminį laivą, skrendantį į kitą planetą. O tokias keliones sau leisti galės ne tik multimilijonieriai, bet ir uždirbantys vidutines pajamas žmonės.

„Puikiai prisimenu, kai laidinių telefonų sukamuosius diskelius, kuriais rinkome numerius, pakeitė mygtukai. Tai buvo neįprasta technologinė naujovė ir prireikė laiko, kol žmonės prie jos priprato. Ateityje mūsų laukia tas pats, tik kito lygmens“, – dėsto prof. doc. Miškinis.

Diplomas – ne privilegija

Pono Miškinio įsitikinimu, diplomo reikšmė priklauso nuo srities, kurioje dirbi. Visi pažįstame žmonių, nebaigusių specialių mokslų, bet puikiai atliekančių vieną ar kitą darbą. „Mano pažįstamo draugas dar mokykloje labai domėjosi programavimu, baigęs mokyklą pradėjo dirbti IT įmonėje, jis daug dirba ir dar daugiau uždirba“, – šypteli fizikos profesorius. Anot jo, kai randi savo vietą gyvenime ir sugebi gerai padaryti tai, ko iš tavęs reikalaujama, – diplomas nereikalingas: popierėlis nesuteikia jokių privilegijų ir įspūdį daro pirmąsias 30 sekundžių, kol darbdavys pasiūlo atlikti praktinę užduotį. Pasak prof. doc. Miškinio, svarbu nustoti beždžioniauti ir manyti, kad diplomas, o ne pats žmogus lemia savo ateitį.

„Vidurinis išsilavinimas – būtinas, o aukštasis – apsisprendimo reikalas. Vieniems jo reikia, antriems nereikia. Kai kas mokosi, kai kas prekiauja Gariūnuose. Abu keliai yra geri“, – svarsto jis. Svarbiausia, įsitikinęs profesorius, nepadaryti klaidos renkantis specialybę, nes žmogus, netinkamai ją pasirinkęs, toje vietoje, kur stūkso aukso kalnas, matys didžiulę krūvą šiukšlių.

Negaišti laiko veltui

Anot pašnekovo,12 metų mokykloje yra skirti tam, kad suvoktum, ką nori daryti, kas tave traukia. Neapsileidusiam žmogui po vidurinės nekyla klausimų, ką jis nori veikti ateityje, bet visai kas kita, jei tuos metus jaunuolis nusprendė žioplinėti ir visą savo laiką bei energiją skyrė ne savęs, o socialiniuose tinkluose sukurtos asmenybės tobulinimui. Mokslininkas atvirauja, kad pats svarstė apie „laisvus nuo mokslo metus“, nes jaunystėje norėjo pamatyti pasaulio, bet persigalvojo. „Žinoma, jei ruošiatės studijuoti humanitarinius mokslus, bus paprasčiau grįžti, bet tiksliųjų mokslų atstovams daryti pauzių nerekomenduojama. Problema yra ta, kad dauguma mokyklą baigusių žmonių neturi reikiamų bazinių žinių, reikalingų studijoms universitete, o po pertraukos ir turėtas pamiršta“, – kalba fizikas.

VŽ „Savaitgalio“ pašnekovą įkvėpė Edwardo Witteno gyvenimo istorija. Baigęs mokyklą jis studijavo istoriją, rašė straipsnius, dirbo prezidento George‘o McGoverno rinkimų kampanijoje. Galiausiai viską metė ir pasirinko ekonomikos studijas Viskonsino-Medisono universitete, tačiau buvo išmestas už nepažangumą. Ilgai nesvarstęs vyras pasiprašė būti priimamas į fizikos doktorantūrą Prinstono universitete.

„Įdomu, kad fizikos profesorius Davidas Grossas neatsisakė priimti tokio studento. Lietuvoje, ko gero, visi iki vieno tokį žmogų pasiųstų mokytis bazinio fizikos kurso“, – šypsosi prof. doc. Miškinis.

Gebėjimas įžvelgti talentą ir padėti jam atsiskleisti yra būdingas aukšto intelekto žmonėms, kurie mąsto netradiciškai ir neturi jokių ydingų išankstinių nuostatų. „Grossas yra šaunuolis, ne veltui jis apdovanotas Nobelio premija. O jo mokinį, šiuo metu fizikos mokslų daktarą profesorių Edwardą Witteną per savaitę cituoja daugiau kartų nei Lietuvos mokslo akademiją per visą jos egzistavimo laikotarpį“, – kalba VŽ svečias. Jis sako pažįstantis du Nobelio premijos laureatus, juos abu sieja viena savybė – kuklumas: „Tokių kuklių žmonių gyvenime daugiau nesu sutikęs. Mūsų pasipūtusiems profesoriams iki jų labai toli.“

Globali problema

Nori užsidirbti daug pinigų, tačiau nenori įdėti daug pastangų? Deja, atsidūsta prof. doc. Miškinis, taip nebūna: „Greitų pinigų prasimanyti galima nusukus į kriminalinį pasaulį. Galima verstis ginklų ar narkotikų prekyba, bet tai nėra lengva“, – ironizuoja fizikos profesorius. Anot jo, jau daugelį metų stojančiųjų į aukštesnės pakopos studijas tiksliųjų mokslų srityje tendencingai mažėja, bet jis patikina, jog tai – ne Lietuvos ar Europos, o viso pasaulio problema.

„Iš kurio kampo žiūrėsi, tendencijos yra liūdnos. O kadangi mūsų ir taip mažai, jos dar ryškesnės“, – sako jis. Pašnekovo teigimu, per 10 metų į VGTU technomatematikos doktorantūros studijas (taikomosios matematikos kryptis, susiformavusi matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos sandūroje; ji moko taikyti matematines žinias modeliuojant įvairius technologinius sprendimus) įstojo vos keli žmonės.

Anot prof. doc. Miškinio, kalbėdamas su kolegomis iš prestižinių universitetų jis girdi tą patį – žmonės nebenori studijuoti tiksliųjų mokslų.

„Neseniai teko kalbėtis su pasaulinio garso matematikais akademiku S. P. Novikovu ir profesoriumi B. Dubrovinu, kurių pavardės puikiai žinomos visame pasaulyje, jie sako, kad doktorantūros studijos tiksliųjų mokslų srityje miršta. Man keista, kai studentai nesinaudoja galimybe mokytis iš geriausių, bet mielai stoja į doktorantūrą vien tam, kad pagyventų universiteto bendrabutyje kur nors miesto centre“, – kalba fizikas.

Jis tiki, kad ilgainiui turėtų ateiti ir supratimas, jog mažėjantis studentų skaičius nėra skaudi problema dėstytojams.

„Labai didelis skirtumas, į tave žiūri 100 ar 10 studentų. Dirbti daug lengviau su mažesnėmis grupėmis, ir studijų kokybė daug geresnė“, – priduria mokslininkas. Fizikos katedros vedėjo žodžiais, mažesnis studentų skaičius yra ne dėstytojų, o visuomenės problema. Jei niekas nesiims priemonių, ateityje neliks specialistų, galinčių blaiviai įvertinti kad ir milijoninių sutarčių vertės sandorių naudingumą.

„Siūlys valstybei įsigyti žaislą už 20 mln., ir niekas negalės pasakyti, ar išties verta jį pirkti“, – šypteli profesorius.

Ar susijungimas išgelbės

Anot prof. doc. Miškinio, ne universitetų jungimas yra atsakymas į opų švietimo kokybės gerinimo Lietuvoje klausimą. Jo nuomone, geriausiai čia pritaikoma verslo įmonių analogija. Pavyzdžiui, tokie transnacionaliniai milžinai kaip „Sony“ ar „General Motors“ – galingi banginiai, kuriuos sunku paskandinti, tačiau faktas, jog į staigius rinkos pokyčius ir kasdieninę paklausą greičiau reaguoja smulkaus verslo įmonės. „Jei susijungus universitetams keisis ne studijų kokybė, o pavadinimas, kam tada šito reikia?“ – retoriškai klausia jis.

Svetima karūna nepuošia

Pasak mokslininko, daugeliui aišku, kad, žaisdamas krepšinį Lietuvoje gali tapti NBA žvaigžde, tačiau prakalbus apie mokslą, didelė dalis žmonių mano, jog norint pasiekti gerų rezultatų būtina vykti studijuoti į užsienį. „Jei esi gabus, Lietuvoje bus sudarytos visos galimybės ir suteikta pagalba. O noras vykti į užsienį dažnai yra susijęs su noru įgauti kitokios gyvenimiškos patirties. O kas iš to, kad draugams grįžęs pasakysi, jog studijavai Anglijoje. Anokia čia privilegija ar pliusas. Tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje bus vertinami tavo užsispyrimas, darbai ir rezultatai. Metas kalbėti ne apie auditorijų sienas ar garsius ir protingus žmones, kurie mokosi tame pačiame universitete, o apie savo laimėjimus.“

Vengti kategoriškumo

Etikos klausimai yra neatsiejami nuo mokslo, taip buvo, yra ir bus. Anot VGTU Fizikos katedros vedėjo, mokslininkui čia tenka didžiausia atsakomybė, nes būtent jis savo išradimą perleidžia į svetimas rinkas, o šios gali būti ir geros, ir blogos. Kita vertus, mokslininkai kalba vien argumentų kalba, tad ne visada tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neteisinga, iš tiesų yra neteisinga.

Pono Miškinio teigimu, JAV dešimtmečius netyla diskusija dėl atominės bombos panaudojimo 1945-aisiais, kai specialiai modifikuotas amerikiečių strateginis bombonešis ant Hirošimos numetė atominį ginklą, vadinamą „Mažyliu“. Tuomet žuvo apie 80.000 japonų. Kiek mažiau, apie 60.000, mirė nuo sužeidimų ir apsinuodijimų radiacija. „Priimant šį sprendimą, egzistavo du būdai. Vienas – ilga karinė operacija prieš gerai parengtą japonų kariuomenę, kurioje būtų žuvę daug JAV karių. Antras – šimtai tūkstančių žuvusių civilių. O būdo pasverti, kieno gyvybė naudingesnė, nėra. 42-asis JAV prezidentas nusprendė, kad antras variantas jo šaliai naudingesnis. Karas yra karas, jame nėra humaniškumo“, – kalba mokslininkas. Anot jo, lietuvių mokslininkai pasiūlymų dirbti Lietuvos ginklų pramonės srityje nesulaukia, nes čia ji neegzistuoja. Pasaulyje karinės pramonės atstovai bendradarbiauja su mokslininkais.

„Pateiksiu pavyzdį: kai kurie amerikiečių mokslinių tyrimų centrai ir institutai, pvz., kodavimo ir šifravimo matematikos srityje, problemas sprendžia geriau nei Pentagonas, JAV saugumo departamento būstinė“.

Moksle dominuoja vyrai

„Kai pradėjau dirbti universitete, mokslo daktaro laipsnis kai ką reiškė. Toli gražu ne kiekvienas, norintis stoti į doktorantūrą, būdavo į ją priimamas, pasisekdavo vienetams, – kalba fizikos profesorius. – O ir elitu kadaise buvo laikomi išsilavinę visuomenininkai, galintys pasigirti mokantys 8 kalbas, o ne vakarėlyje išgeriantys 8 šampano butelius. Laikai keičiasi, bet žmonių, siekiančių kokybiško turinio ir turinčių tvirtą vertybinį pamatą, – apstu. Aš esu optimistas ir tikiuosi, kad padėtis gerės. Protingų ir talentingų žmonių Lietuvoje daug“, – sako prof. doc. Paulius Miškinis.

Paklaustas, kodėl moksle dominuoja vyrai, jis sako, kad taip susiklostė istoriškai: moteriai sunku rūpintis šeimos reikalais ir kartu siekti mokslo karjeros. „Labai reti moterų mokslininkių pavyzdžiai praeityje yra labiau išimtis nei taisyklė. Deja, įsitikinimas, kad moteris negali būti mokslininkė, praeityje atrodė toks „akivaizdus“, kai kurių akademijų reikalavimuose buvo pagrįstas įstatymu. Tačiau Ados Lovelace (programavimo kalba „Ada“), Sofijos Kovalevskajos, Marijos Sklodowskos-Curie, Emmy Noether ir kitų nuostabių moterų pavyzdžiai po truputį pralaužė vyrų gėdingo kvailumo ir abejonės sieną. Dar 1915 m. Getingene (Vokietija) buvo svarstomas klausimas, ar galima matematikei Emmy Noether suteikti docento vardą, nes ji yra moteris. Tik Davido Gilberto įsikišimas leido teigiamai išspręsti šį klausimą: „Taigi čia universitetas, o ne vyriška pirtis!“ – piktai pareiškė jis. Mūsų laikais padėtis gerėja: VGTU, Fundamentinių mokslų fakultete, yra nemažai nuostabių moterų mokslininkių: matematikių, chemikių, fizikių.

Apie mokslą ir kūrybą

Kiek moksle yra meno ir kūrybos elementų, klausiu mokslininko.

Anot jo, mokslas, menas ir religija yra trys skirtingi pasaulio pažinimo būdai. Mokslas tiria objektyvią realybę, menas ir religija – subjektyvią. Todėl meno moksle, kaip ir mokslo mene, nėra ir negali būti. O kūrybos – apstu.

„Mokslas yra nesibaigianti kūryba, tai gali patvirtinti bet koks mokslininkas. Beje, mokslininkai visuomet pagarbiai žiūrėjo į menininkus, o tikri menininkai pripažino, kad kūrybos moksle reikia nė kiek ne mažiau nei mene“, – kalba prof. doc. Miškinis.

Protinio darbo pliusai ir minusai?

„Žmogaus veikla yra arba fizinė, arba protinė. Tačiau niekur nebūna tik protinio darbo ir tik fizinio. Visur yra santykis, proporcija. Visi man pažįstami akademikai pagarbiai žiūri į žemdirbį ir sportą, ir patys, kiek leidžia sveikata, sportuoja arba dirba sode. Juk nesvarstysime, kokie dešinės rankos pliusai ir minusai. Žmogui reikalingos abi rankos, tačiau su kuria iš jų jis daugiau atlieka darbų, priklauso nuo jo prigimties. Taip ir dėl protinio darbo: kiek jis jums reikalingas, priklauso nuo jūsų prigimties, polinkių ir jūsų veiklos“, – šypsosi pašnekovas.

Į klausimą, ar verta būti mokslininku, pašnekovas atsako Alberto Einšteino žodžiais: „Ten, išorėje, buvo didelis pasaulis, egzistuojantis nepriklausomai nuo mūsų, žmonių, ir stovintis prieš mus kaip didžiulė amžina mįslė, įveikiama, bent jau iš dalies, mūsų suvokimui ir protui. Šio pasaulio supratimas viliojo kaip išsilaisvinimas.“