„Sidabrinių gervių“ post scriptum
Ar tikrai čia, Lietuvoje, vienija?
Iš kokio mėnulio nukrito „piaras“? Nereikia vienyti „Tarp mūsų, berniukų“ ir „Ramybės mūsų sapnuose“, tai gali baigtis muštynėmis nacionalinio kino stadione. O ir valstybinis kino rėmimas Lietuvoje – tokio dydžio, kad net tos pačios komandos žaidėjai gali susigundyti vienas kitam pakišti koją ar iš didelės įtampos pataikyti į savo vartus.
Nuolatiniai klausimai
Bet jei į „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus žvelgsime kaip į neįpareigojamą sezono uždarymo vakarėlį, kuris visiems jame dalyvaujantiems gali sukelti šiokio tokio džiaugsmo, o gal net ir naudos filmų sklaidos prasme, – tada viskas savo vietose. Išskyrus jau devintą pavasarį apdovanojimų ceremonijos pradžioje girdimus įtikinėjimus, kad lietuviškas kinas gyvas ir bus dar gyvesnis. Keistai atrodo – susirinkusią publiką įtikinėti, kad ji yra. O gal susirinko tokia publika, kuri kiekvienais metais po vakarėlio tuoj pat pamiršta, kokia proga jis buvo surengtas? Tai – kasmet kylantys klausimai grakščiam nebyliam sidabrinės gervės siluetui.
Ir konkretūs atsakymai
Bet yra ir konkrečių atsakymų. „Sidabrinė gervė“ kai kuriuos kino lauko dalyvius pastūmėjo įvairioms nacionalinio kino sklaidos iniciatyvoms. Viena nuosekliausių: sostinės kino centre „Skalvija“ rengiamas filmų ciklas „Lek, gervė, lek gervelė“, į kurį įtraukti „Sidabrinei gervei“ nominuoti ar apdovanoti filmai. Būtent „Skalvija“ iškart po apdovanojimų kasmet atsako į nuolatinį klausimą „tai kurgi pažiūrėti tą jūsų lietuvišką kiną?“
Jeigu jau pasitaikė proga, priminsiu: laikai, kai lietuviški filmai nepatekdavo į kino teatrų ekranus, nes juos užpildydavo pirmąjį nepriklausomos šalies dešimtmetį kino teatrams laukinio kapitalizmo sąlygomis padėję išgyventi menkaverčiai produktai, baigėsi prieš dešimtmetį.
Dabar Lietuvoje nuolat (ne tik festivaliuose, ne tik Vilniuje) galima pamatyti lietuviškų filmų programas – ir dokumentinį kiną, ir vaidybinį, – beveik nė vienas sukurtas filmas neaplenkia didžiųjų šalies ekranų. Todėl irzlų klausimą „kur galima pamatyti“ šiandien sieju ir su inercija, su nemažos dalies publikos nesmalsumu ir gebėjimu vartoti tik tai, ką jai bruka agresyviausia reklama.
Beje, tas pirmasis dešimtmetis ir absoliučios nacionalinio kino nežinios laikas, kai po vienintelės premjeros filmas būdavo nustumiamas po autoriaus lova-spinta-stalu, arba savo gyvenimą gyvendavo visur, tik ne Lietuvoje – važinėdavo po festivalius, pasaulio kino muziejus ir sinematekas, – sutampa su pagrindinio šiųmetinės „Sidabrinės gervės“ laureato Šarūno Barto kūrybos pirmuoju dešimtmečiu.
Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ pelnė daugiausia apdovanojimų – geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausias Gintarės Sokelytės montažas, geriausias operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas, geriausias nepagrindinis aktorės Klavdijos Koršunovos vaidmuo.
Ramybė jūsų sapnuose
Filmas Lietuvoje ir žiūrovų (jei vertinsime pagal lankomumą kino teatruose), ir kritikų buvo sutiktas šalčiau nei daugelyje pasaulio festivalių, kur Š. Bartas ir kiekvienas jo naujas filmas laukiami išskėstomis rankomis. Režisierius jau trečią dešimtmetį pats formuoja nekomercinio kino kryptis ar madas, o labiausiai mėgstamas yra Prancūzijoje. Šalyje, kurioje kinas kaip gyvenimo būdas ir meilė jam yra nuosekliai puoselėjami nacionalinės kultūros bruožai. „Ramybė jūsų sapnuose“ idealiai atitinka šią tradiciją. Filmas apie pusamžį vyrą ir jo santykius su kadaise artimomis ir dabartyje artimiausiomis moterimis yra, kaip ir visi Š. Barto filmai, apie save ir aplinką.
Intymus ir dėl savo išpažintinių intonacijų savaip net nejaukus filmas kuo puikiausiai atliepia šiuolaikinio meno, sceninės raiškos, kuriuose vis daugiau išpažįstama, o ne kuriama, tendencijas. Kine įmanoma viskas, o vaizdas yra amžinas: filme „Ramybė mūsų sapnuose“ Š. Bartas iš buitine kamera filmuotų vaizdų sukuria dar vieną jau mirusios savo pirmųjų filmų aktorės ir žmonos Katerinos Golubevos vaidmenį, ir tas žvilgsnis į mylimąją, kiną kaip burtus jaudinamai atviras.
Įvaizdinti šalį
„Sidabrinės gervės“ apdovanojimai priminė ir tai, kad aktualaus kino raiškos idėjos, net jei nelabai žiūroviškos, Lietuvoje pastaruoju metu gana intensyviai plėtojamos. Prie tokių priskirčiau Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis“. Ukrainos Donecko srities miesto mozaika – irgi gana intymus, tik jau ne savęs ar artimų žmonių, o traumuotos erdvės portretas. Iš labai arti filmuojami žmonių veidai, emocijos, mitingai, industrijos mašinerija, rūdys sukuria iš pirmo žvilgsnio atsitiktinio montažo įspūdį, tačiau pamažu aiškėja kur kas sudėtingesnė užduotis, kurią sau kelia režisierius, – įvaizdinti politikos ir karo sužeistą šalį, tautą, jos paradoksus ir būsenas, tačiau netapti dar vienu transparantu.
Visas tas kinas – „Skalvijoje“
Įdėmaus, supratingo ir sinefiliško žvilgsnio iš žiūrovo paprašys ir naujas Igno Miškinio filmas „Karalių pamaina“, kurį šalies kino teatrai rodys rudenį. „Sidabrinė gervė“ nuplasnojo pas puikų aktorių Vidą Petkevičių, šiame filme vaidinantį nepagrindinį, bet labai įdomų vaidmenį.
„Skalvijoje“ galima pamatyti ir kitus apdovanojimų vakare minėtus filmus – dokumentinius, trumpametražius.
Dar kartą galima apsilankyti Algimanto Puipos „Edeno sode“, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Juozas Budraitis apdovanotas „Sidabrine gerve“. „Edeno sodas“ nuramina – praeina viskas, net „Sidabrinės gervės“ ceremonija.
Laukiu rudens – jis bus netipiškas, net filmų skaičiumi netikėtas žiūrovams, mėgstantiems kitokį, festivalinį, kiną. Režisieriai I. Miškinis, Kristijonas Vildžiūnas („Senekos diena“), Lina Lužytė („Amžinai kartu“) pakvies į kino teatrus jaunus ir nelabai, bet, svarbiausia, – brandžius žiūrovus.
Tuos, kurie ilgisi mūsų kine intelekto ir pramogos dermės.
