Iš V. Ušacko knygos: kaip Rusija ruošėsi užpulti Ukrainą

Čia publikuojamos knygos ištraukos apima memuarų autoriaus buvimo ES ambasadoriaus Rusijoje laikotarpį ir yra „pirminių šaltinių padiktuoti vertinimai“ apie tai, kas ir kaip formavo Rusijos prezidento V. Putino sprendimą pradėti karą su Ukraina, jo artimiausius patarėjus bei oligarchų klanus.  

Ruošiamasi agresijai prieš Ukrainą

Dabar jau galima sakyti, kad taip sutapo, jog sulig mano atvykimu prasidėjo ES ir Rusijos santykių griūties baigiamoji stadija. Ta smėlio pilis, kuri buvo sulipdyta iš lūkesčių, pradėjo byrėti. Puikiai pamenu, kad apie griūtį signalizavo ir mano pirmosios telegramos, laiškai į Briuselį, kuriuose konfidencialiai dėsčiau esminius plyšius, atsirandančius tarp ES ir Rusijos. Pirmojoje savo telegramoje bandžiau, remdamasis faktais ir duomenimis, atskleisti Briuselyje esantiems ES vadovams susiklosčiusį pasaulėžiūrų konfliktą. Europos lyderiams tokia slinktis dažniausiai reiškė šoko būseną, nes ilgus metus buvo gyventa perdėtais lūkesčiais.

Maskvoje įtampa ėmė dinamiškai eskaluotis. Mikrofoną perėmė pats V. Putin*, dramatiškai keitęs savo retoriką. Greta jo stojosi ir kiti jo pasaulėžiūrą formavę asmenys, tokie kaip A. Dugin, raginęs per Ukrainą eiti iki Baltijos šalių. Taip pat, kad ir kaip būtų keista, Rusijos prezidento padėjėjas ekonomikai Sergej Glazjev, kurio portfelyje turėtų būti ekonomika, bet viešai ėmė dėstyti politines teorijas.

Informacinio karo verpetai

Oficiali Rusijos pozicija dėl įvykių Ukrainoje buvo ta, kad jie smerkia Maidane įvykusias demonstracijas ir traktuoja tai, kaip išpuolį prieš teisėtą valdžią. Vadino tai kariniu perversmu. Tomis savaitėmis buvo be galo daug diskusijų televizijoje, forumų, teko duoti dešimtis interviu laikraščiams, radijui, interneto žiniasklaidai, kuriuose aiškinau, kad tai nėra joks perversmas, o Ukrainos, suverenios šalies, pasirinkimas. 

Tuo pat metu padažnėjo mano susitikimai su S. Lavrov ir V. Putin užsienio politikos bei saugumo padėjėju J. Ušakov. Jų vertinimu, visa tai, kas vyksta, yra amerikiečių diversija, kurią įgyvendina klusnūs europiečiai. Buvau vienintelis užsienio šalies diplomatas Rusijoje, kuris medijose kvestionavo priimančios šalies užsienio politiką bei, pasak vietinių analitikų ir politikų, Rusijos teritorijos vientisumą po to, kai Krymas buvo prijungtas prie Rusijos. Mano atsakymas buvo paprastas, kad mano pareiga yra atstovauti ES užsienio politikai. Mano tuometinė Briuselio vadovybė ir C. Ashton asmeniškai tai labai skatino ir rėmė. Ji norėjo turėti politinį ambasadorių Maskvoje, kuriuo galėtų pasitikėti ir kuris galėtų laisvai komunikuoti argumentuotą ES poziciją.

Krymo okupacija

Pats okupacijos procesas buvo gerai suplanuotas. Kai Kryme ėmė neva rinktis įvairūs kolektyvai, prašydamiesi priimami į Rusijos glėbį, mūsų kanalais prasidėjo aktyvi diplomatinė komunikacija. Vaikščiojau pas ministrus ir prezidento patarėjus taip aktyviai, kaip tuomet A. Merkel ir F. Holland bandė paveikti V. Putin. Oficiali jų pozicija buvo tokia, kad Maskva niekuo dėta. Neva tai kažkokios mistinės Krymo tautos pasirinkimo klausimas.

Kai pasirodė „žalieji žmogeliukai“, V. Putin ir viešai, ir privačiai Europos lyderiams kalbėjo tą patį. Tai buvo aukščiausio lygio veidmainystė, kuri paties V. Putin buvo nuneigta tik praėjus metams po aneksijos, kai 2015 metų kovą per Rusijos televiziją buvo parodytas dokumentinis filmas, kaip vyko Krymo aneksija. Jame V. Putin atvirai išsakė, kad pats asmeniškai ir tiesiogiai tvirtino ir sekė specialiųjų pajėgų planą bei jo įgyvendinimą. Žinojo visas detales, kur ir kada yra V. Janukovyč, kaip jie suorganizavo jo išskraidinimą iki Rostovo prie Dono. V. Putin esą viską daręs taip, kad rusų tautos ir Ukrainos saugumas būtų užtikrintas. Neva nebuvo galima leisti įvykti dar vienam kariniam perversmui. 

Jie iki pat galo ciniškai apsimesdavo, kad nieko reikšmingo nevyksta arba kad tai nėra jų reikalas. Sakydavo, kas gi mes tokie, kad darytume įtaką, juk mus pažįstate. Jie laikėsi gana nuosekliai ir nė iš vieno oficialaus pareigūno neišsprūdo joks sakinys pro šalį. Tik buvo skirtingų žmonių, kurie jau praėjus kiek laiko atskleidė turėję savo kitą nuomonę. Bent iš dalies. Dažniausiai nulemtą ekonominių interesų ir asmeninių motyvų, nes jų ilgalaikė vizija ar verslai buvo glaudžiai susiję su Vakarais. Tai visų pirma žinomi ekonomistai Aleksei Kudrin ir Elvira Nabiulina, iki šiol dirbanti Centrinio banko pirmininke. Nors ir po Krymo aneksijos, šie asmenys visada išlaikė priėjimą prie V. Putin bei būdavo kviečiami asmeniškai ir platesniame rate išsakyti savo ekspertinę nuomonę. 

Esu tikras, kad sprendimai dėl Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje buvo priimti itin siaurame rate. Manau, kad principinį politinį sprendimą V. Putin padarė pasitaręs su artimiausiais ir patikimiausiais žmonėmis – Saugumo Tarybos sekretoriumi Nikolaj Patrušev, FSB vadu Aleksandr Bortnikov,gynybos ministru S. Šoigu, taip pat vadinamuoju asmeniniu V. Putin bankininku, „Rossyja bank“ valdybos pirmininku ir ištikimu draugu Jurij Kovalčiuk. Kiti realiai buvo informuoti tik dėl formalaus pritarimo. Kai užsienio reikalų ministro S. Lavrov žurnalistai paklausė, ar V. Putin konsultavosi su juo, šis atsakė, kad „V. Putin turi tris patarėjus: Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį ir Jekateriną Didžiąją“. 

Maskvoje sklido informacija, kad sprendimui dėl Krymo aneksijos nepritarė arba kėlė abejones paties V. Putin administracijos vadovas, buvęs gynybos ministras Sergei Ivanov bei dauguma Saugumo Tarybos narių. Tačiau po pakartotinės V. Putin griežtos kalbos dėl būtinų veiksmų stabdyti NATO bazių kūrimą Sevastopolyje prieštaraujančiųjų neliko. 

Iš labai patikimų šaltinių Kremliaus viduje žinau, kad V. Putin kaip Stalinas turi įprotį eiti miegoti paryčiais, o keltis tarp 10 ir 11 valandos ryto. Tada traukia į sporto salę arba ilgai plaukioja baseine. Vėliau įvyksta jo susitikimai su artimiausia aplinka. Iš esmės tai tos pačios suinteresuotos žinybos, kurios ir formuoja jo nuomonę per TV ir informacinius srautus. Jau prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainos rytuose, jiems buvo svarbu išlaikyti V. Putin įsitraukimą, todėl į susitikimus su juo būdavo kviečiami ne politikos formuotojai, tokie kaip D. Medvedev, S. Šoigu ar S. Lavrov, o operatyvinio štabo viršininkas, operacijų vadovas, žvalgybos institucijų vadovai, kiti Gynybos ministerijos žmonės. Tas siauras ratas žmonių realiai uzurpavo valdžią Kremliuje, V. Putin įsitraukė į religinio fanatizmo liūną, įtikėjo savo mesianistine misija, o radikalius sprendimus jam diktavo vadinamasis silovikų ratas. 

Mesianizmo ir religinio fanatizmo naratyvas

Tai yra tėvas Tichon, turintis V. Putin nuodėmklausio pravardę. Mano susitikimas su juo buvo nykus, labai kuklioje bažnyčioje, su arbata ir sausainiais. Manytum, kad išpažinties priėmėjas turėtų turėti didžiausią cerkvę, tačiau jo cerkvė miesto centre nedidelė, o rezidencija priminė mažą kambariuką. Pirmiausia jis buvo itin radikaliai ir kategoriškai nusiteikęs prieš bet kokius LGBT klausimus. Gretindavo šios bendruomenės žmonių teises ir laisves su europietiškomis vertybėmis, kurias vadino nuodingomis rusų visuomenei. Europa jam – nužmogėjimo terpė, atsisakiusi tradicinių vertybių ir dėl to kelianti grėsmę visam pasauliui. Jis pareiškė tikintis, kad stačiatikių pasaulis kartu su Romos popiežiumi sugebėsiąs tai įveikti. Žinojo apie Lietuvą, kad tai gilias tradicijas turintis katalikų kraštas. Tichon vylėsi, kad Lietuva nenusigręš nuo tradicinių vertybių. 

Man buvo svarbu, įdomu suprasti jo galvoseną, argumentaciją, ir tik tokiu būdu galėjau gana minkštais, tačiau esminiais dalykais papildyti raportus Briuseliui ir šalims narėms. Tėvas Tichon buvo tylus V. Putin nuomonės formuotojas, o štai Rusų Stačiatikių bažnyčios patriarchas Kiril yra formalus ir viešas Kremliaus politinis sąjungininkas ginant tradicines vertybes nuo vadinamojo Vakarų liberalių vertybių įsibrovimo ir bedieviškumo. Taip pat pateisinantis ir stipriai remiantis Krymo aneksiją ir karą Ukrainoje. 

Rusijos oligarchų klanai ir jų sąsajos su V. Putin

Teigti, kad visi turtingi rusai yra oligarchai, būtų netikslu. Ne visi jie turi svertų ir priėjimą prie aukščiausios valdžios sprendimų. Oligarchų terminas išpopuliarėjo dar B. Jelcin laikais, kai grupelė verslininkų sėkmingai sudalyvavo privatizacijos procesuose. Kaip B. Jelcin šeima iš to meto įvardijami rusai Roman Abramovič, Michail Chodorkovskij, Boris Berezovskij, Vladimir Gusinskij ir Vladimir Potanin tuo metu įgiję didžiausius turtus. 

V. Putin atėjus į valdžią oligarchams buvo leista pasirinkti: arba tampa lojalūs ir paklusnūs naujam vadovui, arba jų lauks toks likimas, koks vėliau ištiko tą patį M. Chodorkovskij. B. Berezovskij ir V. Gusinskij persikraustė į Londoną. Iš paskos jiedviem, padirbęs atšiaurios Čiukotkos gubernatoriumi ir užsitarnavęs V. Putin pasitikėjmą, į Londoną persikraustė ir R. Abramovič, vienintelis iš B. Jelcin šeimos iki šiol palaikantis artimus ryšius su V. Putin. 

Pats V. Putin auginosi sau lojalius, abipusiškai priklausomus oligarchus. Tik keletas jų turi tiesioginę prieigą prie V. Putin, kurią būtų galima vadinti oligarchų politbiuru. Tai visų pirma daugiausia laiko su juo praleidžiantis Jurij Kovalčiuk, banko „Rossija“ pirmininkas ir didysis akcininkas. Taip pat V. Putin dziudo treneris Arkadij Rotenberg ir jo brolis Boris, milijardus užsidirbę per S.G.M. grupę, kuri gamina ir tiekia vamzdžius dujo tiekiams ir naftotiekiams. Dar vienas šio biuro narys yra kartu su V. Putin KGB ir Vokietijoje tarnavęs generolas Sergej Čemezov, korporacijos „Rostek“ vadovas, realiai valdęs ir kontroliavęs visą karinį pramoninį kompleksą. Su juo V. Putin tariasi, ką paskirti ekonomikos, pramonės ir kitais ministrais, svarbiausių agentūrų karinio pramoninio komplekso srityje vadovais. Kitas rato narys – tai nuo Sankt Peterburgo laikų geras bičiulis Genadij Timčenko, kuris per savo įsteigtus holdingus prekiauja milijardų vertės nafta ir dujomis. 

Štai šie žmonės sudaro artimiausią ratą ir tapo milijardieriais V. Putin režimo dėka bei išlieka ištikimi, priklausomi dabartinio Kremliaus režimo įkaitai. Vieni be kitų jie neišgyventų. Jei kardinaliai pasikeistų Kremliaus režimas, šie oligarchai greičiausiai būtų nušluoti ir atsidurtų kalėjime už valstybės turto pasisavinimą. Esu tikras, kad su jais V. Putin tarėsi dėl tos pačios Krymo okupacijos ar karinių veiksmų Donbase. Tiesa, prie šio siauro rato reikėtų priskirti dar kelis asmenis, nors su jais V. Putin santykiai nebėra tokie artimi. Tai pačių svarbiausių oligarchų kontroversiškai vertinamas Igor Sečin, nuo 2012-ųjų vadovaujantis „Rosneft“. Taip pat uzbekų kilmės vienas turtingiausių Rusijos asmenų Ališer Usmanov,kuris milijardus uždirbo per verslus metalo, kasybos, telekomunikacijų srityse

Kita oligarchais vadinama kategorija yra Oleg Deripaska, Aleksej Mordašov, Leonid Michelson, Michail Prochorov, Michail Fridman, Viktor Velselberg, Andrej Melničenka, Suleiman Kerimov, Petr Aven ir kiti plačiai žinomi investuotojai bei verslininkai. Jie gali būti turtingesni už oligarchų politbiuro narius, tačiau nėra vidinės dabartinio Kremliaus režimo politinės virtuvės dalis. Tai žmonės, kurie mokėjo pasinaudoti V. Putin sudarytomis galimybėmis, demonstravo neišvengiamą lojalumą ir paklusnumą režimui. Kai kurie jų iki šiol sėkmingai vysto savo verslą ir jį diversifikuoja. Tarp jų yra ir žmonių, kurie paslapčia finansuoja opozicijos politikus, jų žiniasklaidą. Taigi bando išlaikyti ryšius su teoriškai įmanoma politinės permainos dalimi. Kita vertus, toks flirtavimas su opozicija ir Vakarais, matyt, susiję su siekiu išvengti sankcijų.

Su beveik visais jais teko bendrauti dėl paprastos priežasties. Saugodami savo turtą, jie buvo suinteresuoti tiesti ir išlaikyti tiltus su Vakarais. Vienas iš pirmųjų atėjusių pas mane susipažinti buvo M. Prochorov. Po to O. Deripaska. Jie atėjo vedami politinio lobizmo intencijų. Tam buvo nusižiūrėję tokias organizacijas, kaip Europos verslo asociacija (angl. European Business Association), kurios garbės pirmininku pagal tradiciją būdavo ES ambasadorius. Jie tame formate patys dalyvaudavo ir turėjo galimybę bendrauti su daugiau nei šešių šimtų Europos įmonių vadovais, tarp kurių ir buvo pačios didžiausios, tokios kaip „Shell“, „Deutsche Bank“, „Ikea“, ING, „Procter & Gamble“, „Mercedes-Benz“, „Volkswagen“, „Leroy Merlin“, „Raiffeissen Bank“ ir kitos. Jie mezgė ryšius su Vakarų verslu, o tada darė įtaką ir politikams. 

Kitas aktualus formatas buvo sukurtas amerikiečių, įsteigusių JAV ir Rusijos verslo tarybą, kurioje dalyvaudavo daugelis paminėtų oligarchų. Į šį formatą amerikiečių iniciatyva iš europiečių buvau pakviestas tik aš, o tai man suteikė pranašumą, nes taryba veikė kaip išties efektyvi neformalaus bendravimo platforma, kurioje buvo galima aptarti politines ir ekonomines problemas su aktyviais Rusijos bei JAV verslo ir politikos atstovais. 

Dabar beveik visi paminėti oligarchai yra sankcijų sąrašuose, tačiau išoriškai tuo metu kaip įmanydami stengėsi pasirodyti esantys apolitiški ir provakarietiški. Visi jie buvo pasiekę nebylų sutarimą su V. Putin šiam režimui netrukdyti. Jie puikiai suprato, kad su valstybe nepakovosi, todėl buvo jai lojalūs. Maža to, po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje savo valia arba verčiami jie pelnėsi ir tiesiogiai ar aplinkiniais keliais prisidėjo prie karinių veiksmų. Bendraudamas su jais supratau, kad jie visi puikiai geba skaityti nurodymus tarp eilučių. Nėra taip, kad V. Putin ateina ir sako, esą vyksta karas ir tam skirsime visas lėšas. Ne, jis teigia, kad turime visi susitelkti, Vakarai nori užvaldyti Rusijos resursus ir padaryti ją priklausomą, todėl svarbu importą keisti sava gamyba. Tada jie iškart supranta, kad tokia yra valstybės politika: būtina ne importuoti, o investuoti į žemės ūkio produkcijos įmones. Viskas kaip iš natų. 

Ambasadoriaus mandatas

/.../ Mano, kaip ES ambasadoriaus, mandatas buvo atstovauti, koordinuoti ir derėtis visų 28-ių valstybių narių vardu /.../. Buvo įdomu, bet kartais ir sunku, pavyzdžiui, kai po Krymo aneksijos 2014 metų kovą ES vadovai Briuselyje priėmė sprendimą įvesti sankcijas. Gavau skubią instrukciją iš Briuselio paruošti ir su visais 28-ių ES valstybių narių ambasadoriais suderinti, kokius asmenis įrašysime į sankcijas. Viduje su komanda pradėjome svarstyti, kas turi atsidurti sąraše. Pasiūliau įtraukti visus Rusijos Dūmos narius, išskyrus keturis: Dmitrijų Gudkovą, Ilją Ponomariovą, Valerijų Zubovą ir Sergejų Petrovą, kurie nebalsavo už Krymo pripažinimą Rusijos teritorija. 

Pasiūliau įtraukti į sankcijas visus vyriausybės narius, išskyrus prezidentą, premjerą ir užsienio reikalų ministrą. Tai daryta vadovaujantis klasikiniu suvokimu, kad turime išlaikyti kanalus dėl derybų ateityje. Kai projektas buvo parengtas, susitikime su valstybių narių ambasadoriais paaiškinau, kad gavome iš mūsų valstybių ir vyriausybių vadovų pavedimą koordinuoti ir parengti projektą, kurį siųsime į Briuselį, kad šis būtų priimtas. Perskaitęs savo pasiūlymą pamačiau, kad trys ambasadoriai atsistojo ir išėjo iš salės sakydami negalintys sutikti su tokiu radikaliu projektu. Šį siūlymą iš anksto buvau formaliai išsiuntęs ir į Briuselį. Paskambinęs tuometinis Rusijos departamento vadovas man draugiškai siūlė atšaukti tokį radikalų siūlymą. Tada, pasvėręs savo sprendimą, išsiunčiau siūlymą ne tik departamento vadovui, bet dar 20-ies svarbiausių EK padalinių generaliniams direktoriams, kad visi žinotų, ką siūlo ES atstovybė Maskvoje. 

Tai buvo pirmas šaltas dušas, parodęs, kad ES ambasadorius tėra mediatorius. Vertybine prasme mano pasiūlytas sprendimas buvo teisingas, tačiau realia politine valia buvo neįgyvendinamas. 2014-ųjų pavasarį kai kuriems ES valstybių narių ambasadoriams svarbiau buvo išlaikyti pelningus ir naudingus dvišalius ryšius su Maskva, o ne bausti ir įvesti sankcijas dėl neteisėtos Krymo aneksijos bei sukelto karo Rytų Ukrainoje. 

Jau dabar, kai iš perspektyvos žvelgiu į tai, kas buvo padaryta po 2022 metų vasario 24 dienos, neturiu abejonės, kad galėjome tokius sprendimus priimti gerokai anksčiau, iškart po Krymo aneksijos. Sprendimai ir sankcijos turėjo būti staigesnės, gilesnės ir platesnės. Tai leistų mums išvengti tokios situacijos, kurioje esame dabar. Tikėtina, kad Rusijai ir atskiriems asmenims taip būtų sukelti didesni praradimai, paveikę politinius ir karinius sprendimus toliau vykdyti karinę invaziją Ukrainoje. Tačiau Vakarų politinė valia šlubavo, ir stipriai.

V. Ušacko knyga „Diplomatinė misija. Nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“ bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Pelnas, gautas pardavus knygą, bus skirtas Šv. Pranciškaus onkologijos centrui Klaipėdoje.

*asmenvardžių rašyba palikta tokia, kokia ji yra V. Ušacko knygoje.