NT bendrovės „Reefo“ planai – „Rožę“ paversti sodu, arba Į pirkėjų širdis – per skrandį

Tiesą sakant, žodis „rožė“ šio teksto pavadinime yra tik dėl gražumo, nes nuo 1990 m. Vilniaus Užupio rajone veikusi UAB „Rožė“, siuvusi viršutinius moteriškus drabužius, po COVID-19 pandemijos nebeišsikapstė iš skolų ir bankrutavo pernai pavasarį. Apie tai „Verslo žinios“ rašė straipsnyje „Vilniaus siuvimo įmonė „Rožė“ restruktūrizavimo testo neišlaikė“. 

Vizija – loftai ir kūrybinės erdvės 

Buvusio siuvimo fabriko patalpas pernai įsigijo „Reefo“. Kaip ir daugumos šios bendrovės projektų atveju, pastatai bus ne griaunami, o atnaujinami. Karolis Aidulis, bendrovės akcininkas ir vadovas, kita proga VŽ pasakojo, kad kur kas paprasčiau būtų statyti plikame žemės sklype, kai statybų procesas po pradinės derinimo stadijos būna suplanuotas, aiškus ir dažniausiai be staigmenų:

„O mums gerokai sudėtingiau, staigmenų tikrai būna, ir derinimų daug, ir visko. Kitas dalykas – kažkokiu būdu tie projektai pas mus ateina – ar kad ieškome ko nors įdomesnio, ypatingesnio, išskirtinės architektūros pastatų. Juos apžiūrim, vertinam, vieni iš jų pradeda traukti stipriau, greičiau randasi koncepcija, kaip pastatą prikelti, pritaikyti dabarties poreikiams. Mums patinka ieškoti ryšio tarp praeities, dabarties ir ateities. Gal dirbti ir sunkiau, bet ir įdomiau“.

Paskaityti tekstą „Reefo“ vadovas K. Aidulis: griauti paprasčiau, negu saugoti“ ir paklausyti podkastą galima ČIA. 

Dabar „Reefo“ vadovas pasakoja, kad buvusios „Rožės“ kompleksas, primenantis U raidę, po remonto taps įvairios paskirties edvėmis darbui, laisvalaikiui ir kūrybai. Projekto vertė – per 10 mln. Eur, jį projektavo architektų biuras „Aketuri“, architektai Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė ir Eimantas Drapanauskas.

Vakarienei – šaknelės ir viršūnėlės 

Pasak K. Aidulio, kiekvieną įsigyjamą pastatą bendrovė pirmiausiai mato kaip erdves kūrybai, todėl nesibodi atverti juos parodoms ir renginiams. Taigi, kol NT vystytojai vysto projektą, trijuose būsimojo „Loft Garden“ aukštuose virtuvės šefas Tadas Eidukevičius svečių būreliui (galimai – ir potencialiems patalpų pirkėjams) pristatė vakarienę „Šaknelės ir viršūnėlės“, vadinamą šių laikų madingu žodžiu „patyriminė“. 

Anot T. Eidukevičiaus, tokios vakarienės idėja kilo, kai jo bičiulė Giedrė Selenytė pakvietė apžiūrėti patalpų apleistame „Rožės“ fabrike, kur ji planuoja atidaryti galeriją, o apžiūrint kilo mintis surengti jose vakarienę. Jos konceptas buvo sukurtas specialiai šiam pastatui, tad svečiai vaišinosi kildami iš vieno aukšto į kitą. 

Pirmajame buvo pagirdyti sultiniu. Kaip vėliau VŽ pasakojo T. Eidukevičius, antrajame aukšte jam „norėjosi svečiams priminti labai sentimentalius, gerai pažįstamus skonius ir juos parodyti truputėlį kitaip, šiek tiek moderniau, nei esame įpratę“. 

Pavyzdžiui, „šiek tiek moderniau“ buvo kiaušinių pudingas, pagamintas iš garuose virtų kiaušinių, grybų ir džiovinto tuno, pagardintas kaliaropių gabalėliais ir mažutėliais apkeptais kelmučiais. 

Anot virtuvės šefo, jo vaikystėje ant šventinio stalo visuomet buvo kiaušinių, farširuotų džiovintais grybais, todėl jam norėjosi „padaryti kažką tokio“. Dar vienas „kažkas tokio“ buvo cikorijų „laiveliai“. Kaip vėliau pasakojo VŽ pašnekovas, – su kefyro ir prieskonių puta, o viduje – riešutiena, t. y. įvairiausių riešutų kremas su truputėliu citrinų žievelės. 

Šio užkandžio skonį Tadas parsivežė iš Ispanijos, į kurią, būdamas 18-os, išvažiavo studijuoti kulinarijos. Vienas iš pirmųjų dalykų, su kuriuo ten susipažino, „buvo laisvumas ir lengvumas“, taigi, laisvai ir lengvai jis imdavo cikorijų, kurios subręsta lapkritį–gruodį, šviežio sūrio ir kabindavo jį cikorijos lapeliais, ant viršaus užbėręs riešutų ir užtarkavęs citrinos žievelės. 

Anot T. Eidukevičiaus, šiai vakarienei sukurtas meniu apskritai turi daug sluoksnių, ir visi jie atspindi jo gyvenimo patirtis. „Šaknelių“ patiekalus įkvėpė taip pat jo močiutės receptų ir šeimos tradicijos, sakančios, kad duona turi būti branginama. 

„Šiais pertekliaus laikais, kai duona yra bene dažniausiai šiukšlių dėžėje atsiduriantis produktas, nusprendžiau pirmąjį patiekalą – sultinį, išvirti iš duonos plutos“, – pasakojo virtuvės meistras. 

Buvo ir trečiasis aukštas. Jame T. Eidukevičius patiekė šeivamedžių morengus, paruoštus 200 C temperatūroje.

Paklaustas, ar planuoja daugiau tokių vakarienių, VŽ pašnekovas sako, jog artimiausiu metu „Loft Gardene“ numatytos dar trys, vėlesniam laikui nieko konkretaus sutarta nėra. Bet, priduria, jo „asmenine nuomone, tai yra inovatyvus nekilnojamo turto vystytojas, kuris bando suburti bendruomenes, todėl, jei ateityje atsiras panaši erdvė, gal kažkas ir bus“. 

„Man pačiam toks formatas – prikelti kol kas negyvenamą, apleistą erdvę, parodyti ją kitoje šviesoje ir sukurti kažką naujo išlipant iš komforto zonos, visą laiką buvo įdomus“, – sako T. Eidukevičius.

Anot pašnekovo, rengiant šią vakarienę didžiausias galvosūkis buvo, kaip viską įgyvendinti techniškai, nes pastatas buvo neeksploatuojamas ilgą laiką:

„Reikėjo išspręsti vandens, virtuvės ir logistikos klausimus, o techninis patiekalų sukūrimas ir jų pagaminimas, t. y. kūryba, man yra lengviausia dalis. Kai gerai supranti konceptą ir žinai, ką nori padaryti, tuomet imi ir sukuri“. 

Pokalbį su virtuvės šefu „Pažintis. T. Eidukevičius „Demo“ restoraną per 2-jus metus nuvairavo iki „Michelin“ gido“ paskaityti ir paklausyti galima ČIA. 

Ir į meną – per skrandį

Vakaro „Šaknelės ir viršūnėlės“ rengėjai jį pavadino „maisto ir meno ritualų vakaru“. Dėl ritualų galima suabejoti (na, bent jau vienas tikrai buvo), tačiau meno išties būta, jo pateikimą kuravo Giedrė Selenytė. Jos žodžiais, „kai menas yra tylus ir nebylus, žmonėms sunku jį jausti ir suprasti. O maistas veikia kaip puikus tarpininkas, jis leidžia atsipalaiduoti ir būti menui atviresniems”. 

Taigi, per maistą atsiveriant menui, trijuose industrinės erdvės aukštuose buvo pristatyti 10-ies menininkų – Adomo Žudžio, Barboros Šulniūtės, Eglės Petrošiūtės, Jokūbo Čižiko, Liudvikos Sonios Koort, Marijos Garnak, Martyno Kazimierėno, Roko Pralgausko, Ūlos Gečaitės ir Vsevolodo Kovalevskio – darbai. 

Erdvių scenografiją sukūrė Barbora Šulniūtė, dukart „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė, scenografė, parodų architektė. 

Po parodą „Šaknelės ir viršūnėlės“ rengiamos nemokamos ekskursijos. 

O kas pasaulyje

T. Eidukevičius sutinka: vakarienė buvusiame siuvimo fabrike nėra kažkas itin neįprasto – pasaulyje esti daugybė vietų, kuriose, siekiant sužadinti lankytojų ar svečių dėmesį, derinami iš pirmo žvilgsnio nebūtinai derantys dalykai. Ko gero, ne vienas prisimena Vilniuje 7-erius metus Estijos verslininko (kaip vėliau paaiškėjo – ne itin sąžiningo) rengtas „Dinner In The Sky“, arba prieš porą metų prancūzų kosmoso turizmo startuolio „Zephalto“ pranešimą apie planus „kosmoso pakraštyje“ rengti „Michelin“ žvaigždučių vertas vakarienes ir parduodamus „išankstinės rezervacijos bilietus“ į būsimas keliones slėgio kapsule „Celeste“, pritvirtinta prie stratostato. 

Šiuo metu startuolio svetainėje apie šias vakarienes žinių nėra. 

Bet yra labiau žemiškų vietų, kur galima pavakarieniauti šiek tiek neįprastai. Pavyzdžiui, Londone, „Walthamstow Pumphouse“ muziejuje, esančiame nebeeksploatuojamame Viktorijos linijos metro vagone – tris vakarus per savaitę vagonas, dažnai naudojamas filmavimams ir fotosesijoms, tampa viena ypatingesnių maitinimo vietų mieste. 

Arba – Italijoje, Apulijos regione esančiame žvejų kaimelyje Polignano a Mare, aukštai kalno šlaite iškaltoje grotoje veikiančiame restorane „Grotta Palazzese“. Rašoma, kad natūralioje kalkakmenio oloje įrengtoje terasoje vietos didikai ūžavo nuo 1700-ųjų. Dabartines jo kainas „Tripadvisor“ vertina keturiais jo brangumą nusakančiais dolerio ženkliukais, kokybę – 3,5 balų iš 5 galimų.