Kritikai vertina: geriausi 2024-ųjų kino filmai

Pirmasis „The Economist“ kino kritikų pasirinkimas – šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas „Visi mes svetimi“ („All of Us Strangers”). 

Britų režisieriaus Andrew Haigh kūrinį „The Economist“ kritikai vadina „jautriausiu ir intymiausiu šių metų filmu“. Jo herojus – Londone gyvenantis vienišas scenaristas Adamas (jį vaidina Andrew Scottas). 

Jo kasdienybės ritmą sujaukia susitikimas su paslaptingu kaimynu Hariu (Paulis Mescalis), ir dar labiau – netrukus veiksmas pasisuka siurrealistiška linkme: vieną dieną Adamas grįžta į vaikystės namus ir randa gyvus tėvus, mirusius prieš tris dešimtmečius. Adamas naršo praeityje ieškodamas atsakymų – realybė susiduria su fantazija, o jo ryšys su paslaptinguoju Hariu gilėja ir verčia abejoti viskuo, ką jis iki šiol manė žinąs apie meilę ir netektį, prisiminimus ir baimę būti vienam. 

Filmas apie tai, kas tikra ir kas, galbūt, ne. 

„Tai, kas mums šviesa“ („All We Imagine as Light“)

Indų dokumentininkės Payal Kapadia filmas šių metų gegužę Kanuose buvo įvertintas „Grand Prix“, antruoju pagal svarbą festivalio apdovanojimu, o spalį atidarė svarbiausią Indijoje MAMI Mumbajaus filmų festivalį. Įvertinimas nėra atsitiktinis – režisierė Kanuose už dokumentiką jau buvo apdovanota „Auksine kamera“. „The Economist“ į geriausių sąrašą įtrauktas filmas pasakoja apie dviejų draugių – medicinos seserų, gyvenančių viename bute, kelionę prie jūros; prie jų prisijungia namus praradusi moteris. 

Herojų dialogai atskleidžia skirtingas intymaus gyvenimo patirtis, jausmų istorijas, išreiškia būtinybę kalbėtis, būti palaikomomis viena kitos. Tai viltinga, savaip stebuklinė kelionė po šiuolaikinę Indiją, pamatyta visuomenės pokyčius giliai jaučiančios režisierės akimis.

P. Kapadios filmas išsiskyrė dokumentinio ir vaidybinio kino darna, autentiška intonacija. Be to, jis kone idealiai atitiko moterų temą, kurią šiuolaikiniame kine pamatė ir visose programose išryškino Kanų festivalis, apie šį filmą VŽ rašė kino kritikė Rasa Paukštytė. 

„Anora“

Jeigu dėl filmo „Tai, kas mums šviesa“ kino kritikės R. Paukštytės ir „The Economist“ rašytojų nuomonės sutampa, tai dėl filmo „Anora“, gavusio pagrindinį šių metų Kanų kino festivalio prizą – „Auksinę palmės šakelę“ – skiriasi radikaliai. Ir, drįsčiau pasakyti, atspindi lig šiol gajų vakariečių požiūrį į Rusiją, net ir jos sukelto karo Ukrainoje kontekste. 

„The Economist“ filmą „Anora“ vadina „pašėlusiu farsu“ apie striptizo klubo šokėją (Mikey Madison), kuriai sumokama už tai, kad ji taptų netašyto rusų oligarcho sūnaus mergina, o šis filmas – tai sudėtingesnė filmo „Graži moters“ (1990 m., „Pretty Woman“) versija naujajai žiūrovų kartai.

R. Paukštytės nuomone, svarbiausias Kanų festivalio apdovanojimas šiam Seano Bakero filmui rodo, „kaip toli nuo tikrųjų aktualijų gali būti festivalio žiuri, kurią sudaro talentingi menininkai“:

„Režisierės Gretos Gerwig vadovaujama žiuri, „Anorą“, matyt, suprato taip tiesiogiai, kaip režisieriaus ir buvo sumanyta: anti-prety-women apie pelenę-prostitutę, kurią nuskriaudė išlepintas rusų oligarcho sūnelis. Bet pusė kino pasaulio publikos žiūri filmą su rusų aktoriais, pusiau rusų kalba pramaišiui su gausybe keiksmažodžių, ir tai neleidžia priimti jo kaip paprastos dramedijos. S. Bakeriui ir žiuri, matyt, atrodo, kad šis filmas – tik socialinis pareiškimas, demonstruojantis užuojautą ir solidarumą su sekso darbuotojomis. Bet prizų fonas šiandien kaip niekada politinis ir visi sutariame, kad kultūra ir politika nėra atskiros planetos. Tad Ukrainos karo kontekste apdovanojimas filmui, sukonstruotam iš anekdotų apie prostitutės ir blogų rusų (bei jų pasamdytų armėnų) santykius, pasibaigęs Anoros ašaromis ant gero ruso krūtinės, yra tiesiog nejautrus gestas“. 

„Gera mergaitė“ („Babygirl“)

Nyderlandų režisierės, scenaristės, prodiuserės Halinos Reijn filmas – apie tai, kaip ištekėjusi robotų gamybos įmonės bosė Romy Mathis (Nicole Kidman) užmezga romaną su gerokai jaunesniu stažuotoju (Harris Dickinson) ir kas iš to išeina. Šį tą galima nuspėti, žinant, kad Romy sutuoktinį vaidina charizmatiškas ispanas Antonio Banderas.  

Anot „The Economist“, tai galėtų būti blizgaus erotinio trilerio prielaida, tačiau „Babygirl“ yra aštresnis patiekalas, kur daugiau dėmesio skiriama neapdorotoms emocijoms nei nuogam kūnui. 

„The Guardian“ filmą vertina griežčiau: „Romy vaidina Nicole Kidman, kurios ryškioje ir drąsioje vaidyboje vis dėlto juntamas nerimas, tarsi ji nebūtų visiškai įsitikinusi tuo, dėl ko pasirašė sutartį. Ji – Halinos Reijn filmo, kurio premjera įvyko Venecijoje, žvaigždė, ir kuris galėtų būti šių metų „Tar“ – kita didelė drama apie įtakingą moterį, kuriai teko kristi žemyn. Galėtų, jeigu ta moteris nebūtų taip paviršutiniškai patenkinta savimi, taip susižavėjusi savo drąsa. Filme „Babygirl“ yra naudingų ir kartais provokuojančių dalykų, kuriuos galima pasakyti apie tarnybinio romano dinamiką ir seksualinį potraukį, tačiau jie pateikiami su metinio įmonės rezultatų pristatymo profesionalumu“.

Kieno pusėje daugiau teisybės, netrukus bus galima įsitikinti patiems – Lietuvoje į ekranus filmas išleidžiamas 2025 m. sausio 10 d. 

„Chimera“ („La Chimera“)

Susmurgęs (nes tik ką išėjęs iš kalėjimo) anglų archeologas (Joshas O'Connoras) klajoja po Toskanos kalvas ir svajoja susitikti su prarasta meile. Tuo pat metu jis padeda kapų plėšikų grupei iškasti etruskų artefaktus, kuriuos šie parduoda juodojoje rinkoje – Arturas, kadaise respektabilus archeologijos mokslininkas, turi ypatingą talentą rasti senovines kapavietes. 

Pasiklydęs tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, jis ieško lobių, neskirtų žmogaus akims, o kartu ir savo pražuvusios mylimosios Benjaminos. Tačiau gal kai kuriuos lobius ir kai kuriuos santykius reikėtų palikti praeityje, klausia „The Economist“, rekomenduojantis šį Alice Rohrwacher filmą. 

Nekomercinio kino mėgėjai italų režisierę turėtų prisiminti iš prieš keletą metų mūsų ekranuose rodyto subtilaus magiškojo realizmo filmo „Laimingasis Ladzaras“. Režisierė nebijo žongliruoti žanrais, nuotaikomis, kino formatais. Vydama pasakojimo giją, ji jungia melancholišką prarastos meilės istoriją, fizinę komediją ir filosofinę parabolę apie gyvenimą ir mirtį, dabartį ir praeitį, laiko tėkmę ir istorijos pėdsakus. 

„Chimeros“ premjera įvyko Kanuose, filmą dar galima aptikti mūsų kino teatrų repertuaruose.

„Konklava“ („Conclave“)

Režisierius Edwardas Bergeris, pripažintas už filmą „Vakarų fronte nieko naujo“ pagal garsųjį E. M. Remarko romaną, grįžta į ekranus su „Konklava“ – Roberto Harriso pasaulinio bestselerio adaptacija. 

Politinis trileris, kuriame vaidina „aukščiausios klasės“ aktoriai Ralphas Fiennesas, Isabella Rossellini, Stanley Tucci, gilinasi į Vatikano machinacijų subtilybes. Filmui prognozuojama tapti 2025 m. „Oskarų“ favoritu. 

2025 m. vasarį „Konklava“ išleidžiama į Lietuvos kino teatrų ekranus. 

„Žalia siena“ („Green Border”)

Prieš šių metų „Kino pavasarį“ Algirdas Ramaška, festivalio direktorius, yra sakęs, kad jeigu iš programos reikėtų išrinkti tik vieną filmą, kurį jis norėtų parodyti visiems, tai būtų „Žalia siena“. 

„Man tai filmas apie žmogiškumą, – sakė A. Ramaška.  – Šiandien gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame viskas labai painu ir lengva pasimesti, o ieškant tiesos vienintelė teisinga kryptis yra tiesiog žmogiškumas. Galiu drąsiai sakyti, kad tai yra vienas stipriausių ir apskritai svarbiausių mano matytų filmų gyvenime.“

Lenkų kino meistrės Agnieszkos Holland filmas – apie 2021-aisiais kilusią humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, kai Aliaksandras Lukašenka, susinervinęs dėl sankcijų, įvestų jo režimui numalšinus demokratinius protestus, pakvietė migrantus iš Artimųjų Rytų ir Afrikos užsakomaisiais skrydžiais keliauti į Baltarusiją ir pasiūlė savo šalį kaip vartus į Lenkiją bei kitas ES šalis. Įdomu, kad režisierė Lenkijoje dėl šio filmo sulaukė nemalonumų ir turėjo skubiai išvažiuoti iš šalies, apie tai ji pasakojo „Financial Times“ rubrikoje „Pietūs su FT“. Verta paskaityti. 

„Monstras“ („Monster“). 

Festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Meistrai“ 2023-iaisiais rodytas japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos filmas. Už geriausią scenarijų Kanuose apdovanotas „Monstras“, neturi nieko bendro su siaubo filmais – kaip teigė pats režisierius, monstras yra „kažkas, kas užgimsta ir išnyksta žmonėse“. 

„Jaudinanti drama apie vaiko traumas šeimoje ir nuspėjamą smurtą mokykloje pilna netikėtų siužeto ir jo suvokimo posūkių, kurie ir stebina, ir nuoširdžiai jaudina“, – apie filmą sako R. Paukštytė. 

Anot kino kritiko, programų sudarytojo Karolio Žukausko, įdomu, kad mokyklos gali būti monstriškos, o motinų jausmai – neigiami, bet jie gimsta iš stiprios meilės savo sūnums ir nebūtinai iš blogio“. 

Muziką filmui kūrė Ryuichi Sakamoto ir tai buvo pirmas kartas po daugelio metų, o kartu ir paskutinis, kai garsusis kompozitorius dirbo prie japoniško filmo. 

Kiti geriausieji 

Toliau „The Economist“ geriausiųjų sąraše – Lietuvos kino teatruose pavasariop rodyta „Nekaltoji“ („Immaculate“), „vienas gražiausiai nufilmuotų ir sumaniausiai sukonstruotų siaubo filmų per pastaruosius metus“, bei britų režisierės Rose Glass „Meilė, melas ir kraujas („Love Lies Bleeding”). 

Taip pat – Niujorko kino festivalyje puikiai įvertintas režisieriaus RaMell Rosso „Nickel Boys“ pagal to paties pavadinimo Colsono Whiteheado romaną, pagrįstą tikrais įvykiais, apie rasistinėje pataisos mokykloje besimokančius du vaikinus, patekusius į institucinio smurto spąstus. 

Toliau sąraše – „Puikios dienos“ („Perfect Days”), vieno svarbiausių, įtakingiausių Europos režisierių Wimo Wenderso „lyrinė drama“, kurią neabejotinai pasižiūrėjo dauguma autorinio kino gerbėjų. Pagrindinis filmo personažas – išmaniųjų tualetų valytojas Tokijuje. Jo visos dienos vienodos. Rytai ir vakarai, kelionės į darbą ir atgal, sąžiningai atliekamos pareigos, laikas muzikai ir knygoms. Viską jis daro be įtampos, kasdienybės buities smulkmenas priima kaip dovaną. Viskas filme apgaulingai paprasta. Herojus taip mažai kalba, kad iš pradžių atrodo, jog yra nebylys. 

Pasak kino kritikės R. Paukštytės, Pirmosios filmo scenos atrodo lyg kokia socialinė drama, tačiau netrukus jis virsta paprasta, bet filosofiška esė apie džiaugsmą gyventi savo gyvenimą. 

Pagrindinio vaidmens Kirajamos atlikėjas Koji Yakusho 2023 m. Kanų festivalyje apdovanotas geriausio aktoriaus prizu.