Didiko palaikai – po bažnyčios slenksčiu

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Deimantės Šuliauskaitės nuotr.

Lankydami artimųjų palaidojimo vietas žvelgiame žemyn – ten, kur į paskutinę kelionę buvo išlydėti artimieji. Jei tenka užlipti ant kapo su degančia žvakele, kurią norime gražiai pastatyti, mintyse atsiprašome artimųjų, kad teko peržengti laidojimo vietą. Tačiau retas žino, kad vienas iškiliausių Lietuvos didikų giminės atstovų – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) išreiškė norą būti palaidotas ne garbingiausioje bažnyčios vietoje, o kaip nuodėmingas mirtingasis – kriptoje ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu.

Retas žino, kad įžengiant į šį baroko architektūros šedevrą, tenka peržengti po bažnyčios slenksčiu palaidotus didiko palaikus – valią būtent taip jį laidoti buvo išreiškęs pats M. K. Pacas.

Lietuvos didįjį etmoną mena akmeninė plokštė su užrašu „Hic jacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis). Baroko epochoje dažnai skambėjęs priminimas Memento mori (Atmink, kad mirsi) ir aiškus suvokimas, kad žemiškieji turtai ir užimamos pareigos mirties akivaizdoje netenka reikšmės, išraiškingai perteikiami M. K. Paco funduotos bažnyčios puošyboje, stiuko lipdiniuose, vaizduojančiuose giltinę, pamynusią karūną ir turtus.

M. K. Paco portretas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Deimantės Šuliauskaitės nuotr.

M. K. Pacas puoselėjo Viduramžių riterystės tradicijas, garsėjo narsa, pergalingai dalyvavo 1673 m. Chotino kautynėse, kuriose buvo sustabdytas Osmanų imperijos veržimasis į Europą. Didiko vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1661 m. išvadavo Lietuvos sostinę nuo maskvėnų, atsiėmė Vilniaus pilis ir suniokotus Valdovų rūmus.

Fundatoriaus palaidojimo lenta. Deimantės Šuliauskaitės nuotr.

Praėjus keleriems metams, 1668-aisiais, M. K. Pacas pradėjo statyti Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Oponentų kritikuotos didelės išlaidos, skirtos bažnyčioms ir vienuolynams statyti, užuot daugiau investavus į šalies gynybą po maskvėnų tvano, Pacų giminei buvo dvi nedalijamos meilės Tėvynei pusės – žemiškoji ir dangiškoji. Abi jos Pacams buvo lygiai svarbios, o išlikę ypatingos istorinės ir meninės vertės kūriniai šiandien leidžia kalbėti apie savitą „Pacų baroko“ epochą Lietuvoje.

„Pacų baroko“ epocha

XVII a. antroje pusėje Lietuvoje įsigalėjusi Pacų giminė garsėjo kaip nuovokūs, aktyvūs bei dosnūs mecenatai, iš Italijos ir kitų kraštų pasikvietę talentingų menininkų – Giambattistą Frediani, Michelangelo Palloni, Giovanni Pietro Perti, Giovanni Maria Galli ir kitus.

Pacų pageidavimu menininkai sukūrė vertingiausius Lietuvos brandžiojo Baroko paminklus: Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblį, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, Varnių katedrą, dvejus prabangius (Kanclerio ir Etmono) rūmus Vilniuje, o Vilniaus katedrai dovanojo prabangių liturginių rūbų ir indų, herbinių gobelenų.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Deimantės Šuliauskaitės nuotr.

Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios viduje panaudota stiuko lipdyba išskiria ją regione. Menotyrininkai teigia, kad tai labiausiai į šiaurę nutolusi bažnyčia visoje Europoje, kur stiuko lipdyba taip gausiai naudota interjerui dekoruoti. Vieni čia suskaičiuoja du tūkstančius, kiti – tris tūkstančius skulptūrų.

Puošyboje galima rasti ir personažų nukirsta galva, fantastinių figūrų ir jau minėtą egzistenciškai sukrečiančią giltinę, pamynusią valdžios ženklus, taip liudijančią, kad mirtis visus sulygina.

Šiuo metu Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ pasakojama apie Mykolą Kazimierą Pacą ir visą grafų Pacų giminę.

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus informaciją.

0 Komentarai