Biurokratijos brūzgynai meta šešėlį

Niekada nesakyk niekada – ši praktika tinka daugeliui smulkiųjų verslininkų, kurie paliko miestą ir persikėlė gyventi į regioną. O tokių pavyzdžių vis daugėja, nes miesto tempas, automobilių spūstys, perpildyti vaikų darželiai kelią įtampą, nuovargį, nepasitenkinimą ir verčia ieškoti išeities. O ši dažniausiai atrandama kur nors atokiame kaime. Iš pradžių įprastai įsigyjama sodyba, kurioje būtų galima pailsėti nuo miesto, bet netrukus vis stipriau ji tampa tikraisiais namais.

Ir jei apsisprendžiama nuolat gyventi kaime, tenka ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Dažniausiai tai būna nuosavas verslas. Net jei jis ir ne kažkuo išskirtinis, miestiečiai jį kuria kiek kitaip. Nes jie žino, kaip sudominti klientą, gyvenantį mieste. Be to, neturi jokios „kostiumuotojų“ baimės, nes visai neseniai ir patys buvo specialistai, vadybininkai ar net vadovai.

Pavyzdžiui, Mindaugas Balčiūnas, MB „Pjauk grybą“, valdančios prekės ženklą „Marijos trobelė“, įkūrėjas, su šeima gyvenantis ir dirbantis Padvarninkų kaime (Anykščių r.), persikėlęs į kaimą, pradėjo gaminti obuolių sūrius. Jį nustebino, kad regionuose gaminama daug kokybiškų produktų, tačiau tik pavieniai gamintojai dėmesio skiria rinkodarai ir pardavimams skatinti.

Juk vien užauginti ar kažką pagaminti neužtenka. Sugebėti parduoti irgi reikia, o ties tuo dažniausiai ir suklumpama, todėl produkcija už nedidelius pinigus atiduodama supirkėjams: taip lengviau, bet uždarbis mažesnis net ne procentais, o kartais.

Būtent pardavimo įgūdžių labiausiai trūksta kaimo gyventojams, nes jų fantazija įprastai baigiasi ties turgumi. Tačiau mieste gimęs ir augęs, keliose darbovietėse padirbėjęs žmogus galvoja kiek kitaip, tad ir būdų pasiekti didesnį klientų ratą atranda. Štai M. Balčiūnas sugalvojo „Derliaus pašto“ paslaugą: susitaręs su vietos ūkininkais ir gamintojais, jis regiono produkcijos pasiūlė išsirinkti e. parduotuvėje, o užsakytus krepšelius pristato poilsiautojams į viešbučius arba kartą per savaitę pats nugabeną į Vilnių. Paklausa tokia, kad, panašu, į sostinę teks važiuoti kur kas dažniau.

Vis dėlto verslininkas pripažįsta, kad pradėti verslą nebuvo taip paprasta, nes teko gauti šūsnį leidimų ir įvykdyti aibę reikalavimų, kurie yra gerokai pasenę ir atsilieka nuo dabartinių technologijų teikiamų galimybių. Neslėpdamas apmaudo jis pasakoja, kad šeimos verslui taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir fabrikui, kuriame dirba šimtai žmonių. 

Apie tai, kad smulkiajam verslui yra taikomi pertekliniai reikalavimai, kalba ir kiti verslininkai. Jei būtų žvelgiama lanksčiau, regionuose kurtųsi kur kas daugiau verslų, o tai reiškia – atsirastų ir daugiau darbo vietų, didėtų vietos gyventojų perkamoji galia.

Toli žvalgytis nereikia, tai puikiai iliustruoja „braliukų“ pavyzdys. Kaimyninėje Latvijoje alkoholio gamybos ir prekybos taisyklės daug liberalesnės, todėl ten yra per 100 smulkiųjų vyndarių, o Lietuvoje jų – vos keliolika.

VŽ nuomone, jei būtų supaprastinta tvarka smulkiesiems, jei nedideliems šeimos verslams nebūtų taikomi tokie patys reikalavimai kaip fabrikams, vis daugiau žmonių pasiryžtų imtis savo verslo. Regionai dėl to išloštų, nes tendencija pabėgti iš miesto į kaimą vis stiprėja.

Vyriausybės politika jaunoms šeimoms suteikti lengvatines paskolas būstui regione įsigyti yra sveikintinas žingsnis. Tačiau jei būtų sudaromos palankesnės sąlygos verslui steigti, jaunų žmonių būtų galima pritraukti dar daugiau. Ir ne bet kokių, bet mąstančių plačiau, kurie samdomuose darbuose įgytą patirtį galėtų pritaikyti įsikurdami regionuose ir net padėti jau ten veikiantiems verslams.