Kiek nepriklausomos yra „nepriklausomos“ VVĮ valdybos?
Tokia buvo VVĮ valdybų idėjos esmė – skaidrinti valdymą, mažinti politinę įtaką. Tačiau ar šiandien šis modelis veikia taip, kaip buvo tikėtasi?
Nepriklausomų valdybų vertė ypač išryškėja per krizes – kai įmonę ištinka reputaciniai ar veiklos iššūkiai, valdyba turėtų imtis aktyvaus vaidmens. Tokiose situacijose valdyba priima būtinus sprendimus dėl strategijos ar vadovo, komunikuoja viešai, siekdama atkurti investuotojų ir visuomenės pasitikėjimą. Kaip krizėse sekėsi Lietuvos VVĮ valdyboms?
„Ignitis“ atveju, kai prezidentas ir premjeras viešai reikalavo įmonės vadovybės atsakomybės dėl jūrinio vėjo projekto, nepriklausomos stebėtojų tarybos („Ignitis“ atveju prilygstančios valdybai) pozicija taip ir nebuvo išsakyta. Atrodo, kad nepriklausomi stebėtojai nusprendė, jog reaguoti į kilusią krizę jiems „nepriklauso“ – nei apginti įmonės, nei prisiimti atsakomybės jie neskubėjo.
Panašiai nutiko ir „Teltonikos“ skandalo, susijusio su „Via Lietuva“ bei „Litgrid“, metu. Matėme ministrų susirūpinimą, vadovų pasiaiškinimus, bet ne valdybų aiškią poziciją. Tai buvo praleista proga užtikrinti skaidrumą – patvirtinti, kad įmonės tinkamai atliko savo darbą, arba, jeigu taip nebuvo, spręsti situaciją.
„Via Lietuvos“ atveju „nepriklausomumas“ išryškėjo tik vėliau – pasikeitus politinei valdžiai, valdyba atleido vadovą. Valdyba, žinoma, turi teisę atleisti vadovą. Bet šiuo atveju nebuvo sunku suprasti, kad tai nebuvo pačios valdybos sprendimas. O ir paaiškinti valdybos pirmininkė nesivargino – žurnalistams ji pasiūlė lakonišką „gal tiesiog padėkime tašką“.
Kodėl šiais kritiniais momentais valdyboms pritrūko nepriklausomumo? Galbūt noras išlaikyti politikų palankumą buvo didesnis už ryžtą pasinaudoti savo reputacija ir apginti savo nuomonę? Bent jau aš negaliu prisiminti atvejo, kai nepriklausoma valdyba viešai pasitraukė dėl nepritarimo politikų norams.
Žinoma, yra ir gerų pavyzdžių, tačiau neretai susidaro įspūdis, kad pagrindinė „nepriklausomų“ narių misija apsiriboja įrašu CV, posėdžių lankymu ir atlygio gavimu. Valdybų narių atlygis šiandien toks, kad atsiranda rizika nuo jo priklausyti, ypač jei užimamos kelios pozicijos. Neatsitiktinai VVĮ valdybų atrankos sulaukia šimtų kandidatų, o internete siūlomi mokymai, „kaip tapti nepriklausomu nariu VVĮ“.
Tačiau valdyboje svarbiausia turėtų būti ne atlygis, o reputacija. Ji kuriama dešimtmečiais, o prarasta gali būti vos vienu sprendimu.
VVĮ valdysenos sistema, kadaise kurta mažinti politikų įtakai, šiandien susiduria su iššūkiais. Mano nuomone, metas grįžti prie pradinių tikslų: tikro nepriklausomumo, skaidrumo ir atsakomybės. Kitu atveju gera idėja profesionalizuoti valstybės įmonių valdymą rizikuoja prarasti savo reputaciją ir iš lėto virsti valdišku valdybų teatru.
Įžvalgos autorius – Dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius
