Komercinės paslapties paslaptis
Viena dažniausių nesąžiningos konkurencijos situacijų – aukštesnio lygio vadovas arba pardavimų vadovas įsteigia nuosavą verslą arba imasi vadovauti konkurento pardavimų skyriui. Patirtis rodo, kad buvę darbdaviai retai reiškia pretenzijas ar gina savo interesus, jeigu buvę darbuotojai nebando vilioti buvusio darbdavio klientų. Tačiau pajutus, kad pajamos ir pelnai, generuojami nuolatinių klientų, pradeda plaukti į konkurentų sąskaitas, inicijuojami teisminiai ginčai. Tokiose bylose įrodinėjama, kad nukentėjusysis turėjo komercinę paslaptį, o nesąžiningas konkurentas tokia paslaptimi pasinaudojo. Tokiam ginčui išspręsti teismai vertina, ar klientų sąrašas yra komercinė paslaptis. Kaip toks ginčas baigsis, priklauso nuo kelių niuansų.
Aukščiausiasis Teismas (AT) ne kartą išaiškino, kad įmonių pavadinimų sąrašas savaime nėra komercinė paslaptis. Kada toks sąrašas, ar jis būtų „Excel“ formatu, ar duomenų bazėje, ar buvusio darbuotojo telefono kontaktų sąraše, atitinka komercinės paslapties kriterijų? Tam būtina, kad be atitinkamo sektoriaus įmonių pavadinimų, kuriuos nesudėtinga susirasti Registrų centro ar tiesiog interneto paieškos sistemose, tokiame sąraše būtų papildoma informacija, kuri kuria komercinę vertę. Tai gali būti informacija apie mokumą, atidėjimo terminus, užsakymo poreikius, sezoniškumą, sunkiai surandamus kontaktinius asmenis, kurie priima sprendimus, o ne tik gauna informaciją. Pavyzdžiui, viename tokiame sąraše buvo ir informacija apie tai, kokius konkrečius gėrimus mėgsta klientas.
Tokiame kontekste matome įdomią tendenciją. AT iš buvusių darbuotojų priteisė 12 vidutinių darbo užmokesčių (111.000 Eur) ir nustatė, kad nors pačiame sąraše jokios reikšmingos papildomos informacijos, kaip lengviau užmegzti santykį su klientu nebuvo, tačiau buvo informacija apie tai, kokie klientai yra pelningi. Vien faktas, kad naujam konkurentui nereikia bandymų ir klaidų keliu ieškoti, kurie klientai atneš didžiausią naudą ir apskritai nebus nuostolingi, pripažintas pakankama komercine paslaptimi. Remiantis tuo buvo priteisti nuostoliai baudos forma ir uždrausta konkurentui tęsti santykius su tokiais klientais.
Spręsdamas dėl vienintelio reikalavimo – uždrausti konkurentui vykdyti santykius su klientais – bulių genetinės medžiagos įmonės byloje teismas išaiškino, kad buvusiam darbdaviui priklausančių duomenų ištrynimas vertintinas kaip nesąžiningas siekis padėti konkurentui įgyti tam tikrą konkurencinį pranašumą. Taip pat teismas konstatavo, kad užmegztas bendradarbiavimas su nukentėjusio ieškovo klientu nėra atsitiktinumas, kadangi tai sutapo su buvusio darbuotojo perėjimu pas konkurentą momentu. Teismas nustatė, kad darbuotojas pildė ne tik buvusio darbdavio klientų duomenų bazę, bet ir turėjo atskirą, kurią administravo pats. Tai, kad išeidamas dirbti pas konkurentą buvęs darbuotojas nukentėjusiajam kompiuterį grąžino tuščią ir savo pildyto klientų sąrašo neperdavė buvusiam darbdaviui, buvo esminis elementas pripažinti nesąžiningos konkurencijos faktą. Būtina pažymėti, kad šioje byloje komercinės paslapties neteisėto panaudojimo, konfidencialumo režimo pažeidimo ir darbuotojų viliojimo nenustatyta, taigi nesąžininga konkurencija pripažinta tai, kad buvęs darbuotojas ištrynė savo paties ruoštą informaciją ir konkurentas nuviliojo klientą.
Kita vertus, bylos, kuriose ieškovai pralaimi, dažniausiai pasižymi tuo, kad ieškovas nesugeba įrodyti, kad kokią nors komercinę paslaptį turėjo. Teismai pripažįsta, jog nesąžiningos konkurencijos byloms būdinga, kad pažeidimai slapti, todėl ieškovai gali remtis daugiausia netiesioginiais įrodymais. Taip nustatyta, kad buvusio logistikos įmonės pardavimo vadovo perėjimas pas konkurentą, nesant priešingiems įrodymams, patvirtina, kad konkurentas klientus perviliojo aktyviai ir nesąžiningai. Tačiau, jei klientų perėjimas nėra intensyvus, akivaizdus ar labai tikslingas, jei ieškovas neturi komercinių paslapčių sąrašo ar jei nesupažindino darbuotojų su komercinių paslapčių saugojimo tvarka, negali paaiškinti, kas sudaro komercinę paslaptį ir, juo labiau, nesugeba pateikti įrodymų, kad tokius duomenis apskritai turėjo, teismai tokių verslų interesų negina.
Sąžininga konkurencija lemia geriausią kokybę ir inovacijas už mažiausią kainą. Todėl nesąžiningos konkurencijos bylose teismai itin įdėmiai vertina, ar pareikštas ieškinys yra bandymas apriboti darbuotojų konstitucinę teisę pasirinkti darbą, ar visgi turi būti apsaugotos sąžiningo verslo investicijos į paslapčių bei verslo kūrimą nuo nesąžiningų darbuotojų ir konkurentų. Naujausios nutartys rodo dar didesnį teismų suvokimą, kaip veikia verslas ir kas turi būti saugoma. Tačiau jeigu verslas nedarys namų darbų, jei neturės savo komercinių paslapčių saugojimo tvarkos, teismai tokių neatsakingų verslų neapgins.
Komentaro autorius – Henrikas Stelmokaitis, „Motieka ir Audzevičius“ konkurencijos teisės advokatas
