Brangi Lietuva ir investuotojai Raudonojoje knygoje
Tai, kad Lietuva jau nėra pigios darbo jėgos ir energijos išteklių šalis, verčia gamintojus ieškoti naujų konkurencinių pranašumų, nes dėl vietos po saule tenka pasistumdyti ir su tais, kurie pagaminti vis dar gali pigiau.
Mėlynuosius vandenynus sukuria aukštos pridėtinės vertės prekės, o gaminantiems gana standartinius gaminius tenka didinti našumą, kuris turi atsverti, pavyzdžiui, padidėjusį darbo užmokesčio fondą.
Kalbėdamas apie tai, kokius didžiausius iššūkius verslininkai pasitinka šiemet, Linas Galvelė, „Deloitte“ partneris, teigia, kad didėjanti konkurencija dėl darbuotojų kelia kaštus ir didina spaudimą ieškoti veiklos efektyvinimo sprendimų.
Savo ruožtu Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas, primena, kad vis dar turime vienas didžiausių energetikos kainų regione ir kone prasčiausią prieigą prie kapitalo. O atlyginimai ir toliau nenustoja augti. Be to, gamintojų situaciją Lietuvoje pastaruoju metu smarkiai blogina problemos, susijusios su vis didėjančia geopolitine įtampa.
„Prieigos prie kapitalo problemos ir stojančios užsienio investicijos akivaizdžiai siejasi su šiuo faktoriumi ir veikia mus labai neigiamai. Todėl vienintelė išeitis yra Vyriausybės rankose: reikia sudaryti įvairių galimybių, kaip įlieti kuo daugiau pinigų į ekonomiką, kad galėtume nestodami išgyventi šį sudėtingą periodą. Ne tik nestodami, bet ir investuodami į transformacijas“, – aiškina V. Janulevičius.
Jo teigimu, apyvartinės lėšos išleidžiamos paskoloms tvarkyti, sumokėti už energiją, atlyginimams didinti, bet ne investicijoms į našesnes darbo vietas ar pramonės automatizavimą. Rodos, lėtai, vėžlio greičiu galimybių pasiskolinti palankiomis sąlygomis „Invegos“ vežimas išriedėjo iš klojimo. Dėmesys jam ir jo populiarumas parodė, kad verslininkų kalbos apie prieigą prie kapitalo nebuvo iš piršto laužtos.
„Akivaizdu, kad stambaus kapitalo projektai dažnai likdavo nuošalyje. Taigi milijardas eurų būtent ir atvers galimybių kurti bei plėsti stambius projektus, o kartu užtikrins investicijas į tvarų Lietuvos verslą ir inovacijas“, – tada komentavo Aušrinė Armonaitė, ekonomikos ir inovacijų ministrė.
Tačiau atsirado ir dar viena problema. Norvegai puikiai suprato, kad dujų ir naftos sunešti turtai nėra amžini ir reikia už juos gautus pinigus toliau investuoti, o Lietuvoje, regis, mažėjančios tiesioginės užsienio investicijos sutinkamos su vis stipresne „tik ne mano kieme“ nuotaika.
Kartais atrodo, kad dalis Lietuvos gyventojų ekonomikos ir algų augimą priima kaip savaime suprantamą duotybę, tačiau realybėje, norint, kad tai nebūtų trumpalaikis blykstelėjimas, reikės toliau ieškoti konkurencinius pranašumus leidžiančių išsaugoti sprendimų, siekti pritraukti investuotojų ir naujų technologijų ar net visų dar mažai pažįstamų pramonės šakų.
Reikės ne tik verslo drąsos investuoti, bet ir stabilios, nekaitaliojamos reguliavimo aplinkos. Su tuo susiduria ne tik saulės ar vėjo parkus norintys statyti vystytojai, bet ir daug įprastesnės pramonės šakos atstovai.
Medienos plaušų plokščių gamyklos „Homanit Lietuva“ Pagiriuose atvejis parodė, kad tobulėti yra kur. Viena vertus, jei gamykla pastatoma ten, kur dėl vienokių ar kitokių apribojimų neturėjo būti pastatyta, kažkas negerai su teisine ir reguliavimo baze. Kita vertus, turbūt ne visai gerai ir su tais, kurie siūlo gamyklą nugriauti, sugrąžinti investicijas ir ramiai toliau gyventi.
Skleidžiant tokius signalus investuotojams tos ramybės greitai gali būti per daug. Taip, ja mėgausis mums brangūs į Raudonąją knygą įrašyti čiulbuonėliai, bet vargu ar iš ekoturizmo po brūzgynus ir šlapynes surinkti pinigai leis brangiai Lietuvai išlikti konkurencingai ir toliau augti.
VŽ nuomone, tvarkingas, savalaikis ir tikslingas verslo aplinkos reguliavimas leistų turėti ir tai, ir tai. Žodį „brangus“ vartotume tinkamiausia reikšme, o užsienio investuotojų nereikėtų įtraukti tarp nykstančių rūšių.
