Pakeitus finansinį „kailį“
Lietuvoje veikia 129 rusiško kapitalo įmonės, kurių apyvarta, palyginti su prieškario metais, smigo žemyn beveik 40%. Tačiau sąrašuose nėra pačių stambiausių – jos dangstosi Kipro, Šveicarijos ar kitų šalių vėliavomis.
„Verslo žinių“ prašymu „Creditinfo“ pateikti duomenys rodo, kad 100% rusiško kapitalo įmonių Lietuvoje mažėja. Bemaž 100 jų pernai bankrutavo, buvo išregistruotos ar likviduotos.
Pavyzdžių, kai rusiško kapitalo įmonės Lietuvoje keitė finansinį „kailį“, apstu. Pavyzdžiui, Rusijos kapitalo programinės įrangos kūrėja „AxxonSoft“. 2003 m. įsteigta Murato Altujevo įmonė apibūdinta, kaip „pripažintas saugumo programinės įrangos kūrėjas Rusijoje“.
2021 m. „Investuok Lietuvoje“ (IL) paskelbė, kad ši įmonė planuoja plėtrą Vilniuje: IL pranešime cituotas M. Altujevas teigė, kad Lietuva pasirinkta „ne tik dėl aukšto IT švietimo lygio, bet ir dėl valstybės teikiamos paramos“.
Praėjusių metų pabaigoje UAB „AxxonSoft Baltic“ pakeitė adresą – dabar jos akcininkas registruotas Jungtinėje Karalystėje. Anksčiau tai buvo Kipro įmonė „AxxonSoft Limited“, priklausanti „ITV Group Ltd.“, kurios pagrindinis biuras yra Maskvoje.
Beje, žadėtoji plėtra – turėti 25 darbuotojus – iki šiol neįgyvendinta: iš 7 narių kolektyvo 2023 m. pradžioje iki dabar liko 4.
Rusiško kapitalo valdoma Kėdainių trąšų gamybos AB „Lifosa“ po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos perėjo iš Maskvos „Mineral and chemical company Eurochem“ į „AIM Capital Ltd“ (Kipras) rankas. Ši įmonė iki karo Ukrainoje priklausė Andrejui Melničenkai, o šiuo metu naudos gavėja yra jo žmona. Abu jie įtraukti į ES sankcionuojamų asmenų sąrašą.
Prekybos tinklą „Mere“ valdančios UAB „Valientė“ akcijų kontrolė prieš metus buvo sutelkta į vienas Rusijos pilietės Anos Šnaider rankas.
Tokių pavyzdžių sąrašas – nebaigtinis.
Penktasis Europos Sąjungos (ES) sankcijų paketas yra apribojęs rusiško verslo prieigą prie ES viešųjų finansų. Jis nepageidaujamas ES valstybių narių viešuosiuose pirkimuose. Jam nepasiekiamos subsidijos ar panašūs mokėjimai.
Draudimas galioja ir tuomet, jei daugiau kaip 50% kapitalo valdo ar sprendimų priėmimą kontroliuoja Rusijos pilietis.
Evelina Butkutė-Lazdauskienė, Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vyresnioji patarėja, aiškina, kad eliminuoti tiekėją iš pirkimų gali ne Viešųjų pirkimų tarnyba, o perkančioji organizacija, kuri ir turėtų tikrinti, ar tiekėjas nėra susijęs su Lietuvai priešiškomis valstybėmis.
Kadangi kiekvienas pirkimas yra individualus, o sąlygos ir situacijos skiriasi – pagal tai ir taikomi reikalavimai. Jie itin griežti su nacionaliniu saugumu susijusiuose pirkimuose.
Kai kuriais atvejais pirkimo vykdytojams VPT nustato prievolę taikyti tam tikras nuostatas ir reikalauti prašyti pateikti tam tikrus dokumentus. Pavyzdžiui, veikiantys gynybos srityje, valdantys ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą privalo prašyti iš tiekėjo dokumentų, įrodančių, kad jis nėra valdomas Lietuvai priešiškų valstybių.
Priešiškose valstybėse registruotų tiekėjų ar gamintojų pasiūlymus galima atmesti.
Keista, kad tik „galima“...
2022 m. balandį Ekonomikos ir inovacijų ministerija pranešė stabdanti naujų tarpininkavimo raštų išdavimą į Lietuvą persikelti norinčioms tarptautinėms kompanijoms iš Rusijos, argumentuodama, kad tai neatitinka visuomenės lūkesčių.
O kaip elgtis su čia veikiančiomis, ypač – pakeitusiomis finansinį „kailį“?
Gintautas Paluckas, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, problemos neįžvelgia, todėl nemano, kad valstybė turėtų imtis papildomų priemonių dėl šalyje veikiančio rusiško verslo.
„Kadangi Lietuvoje dauguma 100% rusiško kapitalo įmonių smulkios, nežinau, ar politikai turėtų imtis žygių, mėgindami išprašyti jas iš šalies. Juk tos pastangos turės būti efektyvios. Negalvoju, kad tai prasminga, jeigu jos mažareikšmės valstybės gyvenime“, – svarsto G. Paluckas.
Kaip jau minėta, mūsų šalyje veikia 129 rusiško kapitalo įmonės, tarp jų – stambios, suslapsčiusios galutinius naudos gavėjus. Minėtam politikui rusiškas verslas Lietuvoje netrukdo. Jis tik rekomenduoja šalies verslininkams tokių įmonių kaip partnerių neturėti: esą pačios didžiausios verslo rizikos yra politinės rizikos.
„Kadangi nežinia, kas gali staigiai keistis tiek dėl atsiskaitymų, tiek dėl tiekimo grandinės, tiek dėl konkurencijos ar eksporto–importo ribojimų“, – vardija jis.
Politinė rizika, virstanti materialiniais nuostoliais, aišku, yra didžiulė problema. Tik keistoka, kad dabartinėje situacijoje, kai vyksta Rusijos karas prieš Ukrainą, atmetama kita politinė rizika – Kremliaus režimas gali pasitelkti tokių įmonių atstovus prorusiškiems Lietuvos piliečiams verbuoti, šnipinėti, penktajai kolonai stiprinti ir pan.
Beje, vargu ar tokia jau neįveikiama kliūtimi rusiškam verslui Lietuvoje gali tapti dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose – patys VPT atstovai pripažįsta ir įspėja: įmonę kontroliuojantis asmuo nebūtinai bus tas, kuris turi daugiausia akcijų, – vadovaujantis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, turi būti nustatytas galutinis naudos turėtojas, nes jis įmonę kontroliuoti gali per kitus asmenis. Tad tikrinimas yra gana sudėtingas procesas. O kaip rodo nemažai pavyzdžių, stambesnės įmonės puikiai sugeba suslapstyti ir sueuropinti tas personas, į kurių rankas iš Lietuvos „legaliai“ atiteka pinigai.
