S. Gutauskaitė-Bubnelienė. Kad tvarumo reikalavimai netaptų vien našta

„Dar visai neseniai apie tai nebuvo tiek kalbama, nereikėjo tam skirti tiek dėmesio ir rūpintis šitokia galybe dokumentų. Dabar tvarumas tapo kone svarbiausiu darbotvarkės klausimu“, – girdėjau vienos organizacijos atstovo komentarą verslui skirtame renginyje. Tokia reakcija yra suprantama. Tačiau suprantame ir tai, kad su tvaria plėtra susijusių taisyklių ir reikalavimų tik daugės. Juk žmonijai per visą jos istoriją, ko gero, nėra tekę susidurti su tokia milžiniška ir daugialype problema kaip klimato kaita, ir visi privalome padėti šį iššūkį įveikti.

Taigi labiausiai tikėtina, kad su tvarumu susijusių reikalavimų ir teisės aktų įmonėms bei organizacijoms ir toliau tik daugės. Tačiau turime pasirinkimą: į šiuos reikalavimus žvelgti kaip į naštą arba kaip galimybę organizacijai stiprėti ir tobulėti.

Kapitalas yra svarbi pokyčių mechanizmo dalis. Tikslingai ir atsakingai jį valdydami pokyčius galime paspartinti ir į šį procesą įtraukti vis daugiau dalyvių. Tačiau, norint veikti efektyviai, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Nors šiandien visuomenėje jų yra labai daug, naujovės gali rasti kelią, jeigu esame atviri jų integracijai. Mūsų banko patirtis rodo, kad pirmas žingsnis šioje kelionėje žengiamas tada, kai tampame atviri naujovėms ir pradedame veikti skirdami tinkamą dėmesį ir lėšų.

Svarbi pamoka buvo sprendimas priartinti tvarumo specialistus prie organizacijos vadovybės. Matome vertę, kai organizacijos struktūroje tvarumo vadovai dirba tiesiogiai su aukščiausio lygmens vadovais. Aukščiausi vadovai turi mokytis ir gilinti žinias apie tvarumą, kad gerai išmanytų šią sritį. Kompetencija padeda renkantis teisingą įmonės veiklos kryptį, išvengti tam tikros rizikos ir išnaudoti naujas galimybes.

Sprendimų priėmėjams ir reguliuotojams tenka nelengva užduotis užtikrinti tikslų įgyvendinimo ir reguliavimo efektyvumo pusiausvyrą. Nors tokios paieškos kelia diskusijų, akivaizdu, kad apskritai reguliavimas būtinas.

Su tvarumo specialistais aptardami ir nagrinėdami reguliavimo plėtrą pastebime, kad šį procesą galima suskirstyti į keturis tipus. Pirma, tam tikrai veiklai taikomi tvarumo kriterijai turėtų būti integruoti į nacionalinę teisę. Pavyzdžiui, privalomi tvarumo reikalavimai projektuojant ir statant pastatus, verčiantis žemės ūkio veikla ir panašiai.

Antra, vis labiau plinta sektoriams skirti taisyklių rinkiniai, kitaip – sektorių reikalavimai. Daugiausia jie skirti taršių sektorių veiklai kontroliuoti ir riboti. Šių reikalavimų esmė – dekarbonizacija – iškastinio kuro naudojimo mažinimas ir atsisakymas.

Trečia, vis daugiau įmonių susipažįsta su Įmonių tvarumo ataskaitų teikimo direktyvos reikalavimais. Ataskaitų teikimo ir atskaitomybės reguliavimas neretai lyginamas su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, tačiau šis reguliavimo traukinys yra nepalyginamai ilgesnis, o jo kelionė – nesibaigiantys pokyčiai.

Galiausiai ketvirto tipo reguliavimo plėtra – su mokesčių sistema susiję pakeitimai, kai tarša yra apmokestinama. Šioje srityje teks susidurti su ES apyvartinių taršos leidimų sistemomis, ES pasienio anglies dioksido korekciniu mechanizmu ir kt.

Praktika rodo, kad siekti pažangos geriausiai sekasi įmonėms, kuriose priimtas susitarimas dėl vadovo vaidmens tvarumo darbotvarkėje. Judėjimas prasideda ir tęsiasi, kai vadovybė aiškiai paskelbia apie šio pokyčio svarbą ir užsibrėžia apsvarstytus tikslus.

Komentaro autorė – Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė, SEB banko vadovė

3 Komentarai