T. Ashas. Ekonominiai argumentai panaudoti įšaldytą Rusijos turtą Ukrainai paremti
Įšaldyti Rusijos rezervai galėtų palenkti jėgų svarstykles Ukrainos naudai ir smarkiai sumažinti mokesčių mokėtojams Vakaruose tenkančią finansinę naštą. Deja, prieštaraujantys šių rezervų konfiskacijai nesuvokia žiaurios esamos ekonominės tikrovės – dabar teikiamos Vakarų paramos tiesiog nepakanka Ukrainos pergalei.
Vien išlaikyti Ukrainą kare Vakarams dabar reikia skirti apie 100 mlrd. USD per metus, arba beveik 8,5 mlrd. USD per mėnesį. Tam, kad Ukraina galėtų išties pasipriešinti Rusijai, Vakarai turėtų šias išlaidas padidinti iki maždaug 150 mlrd. USD per metus, arba apie 12,5 mlrd. USD per mėnesį. Tokios sumos buvo sumokėtos 2023 m. viduryje ir tada Ukraina pirmavo. Tačiau 2023 m. pabaigoje skiriamas finansavimas susitraukė iki 4 mlrd. USD per mėnesį, o papildomos pagalbos Ukrainai įstatymo projektas užstrigo JAV Kongrese; taip Ukraina prarado gyvybių, teritorijos ir pagreitį.
Nejau tikėsimės, kad Vakarų vyriausybės nugręš nuo savo pačių mokesčių mokėtojų dar 50 mlrd. USD per metus Ukrainai paremti? O kas jei šių metų JAV prezidento rinkimus laimės Donaldas Trumpas ir dabar Amerikos teikiamas finansavimas (beveik 45 mlrd. USD per metus) išseks? Ko gero, Europa nenorės arba negalės padengti dar didesnės 95 mlrd. USD metinės spragos. Tačiau Rusijos turto konfiskavimo priešininkai nei pasiūlo kokių nors alternatyvų, nei sprendžia nefinansavus Ukrainos kilsiančius padarinius.
Neapsigaukite: Ukrainos pralaimėjimas Europai kainuotų kur kas daugiau – socialiai, politiškai ir ekonomiškai, kai imtų plūsti pabėgėliai, padidėtų saugumo rizika ir metinį gynybos biudžetą turėtų sudaryti šimtai milijardų dolerių Rusijos agresijos grėsmei atremti.
Prieštaraujantys Rusijos turto konfiskacijai savo mokesčių mokėtojams neatskleidžia, kaip iš tiesų pasidalijama našta. Tikslu status quo apibūdinti taip: Vakarų mokesčių mokėtojai ant pečių neša visą karo naštą, o Rusijos mokesčių mokėtojų turtas saugomas. Tai nei moraliai teisinga, nei politiškai priimtina. Tačiau oponentai sukurpė gausybę menkų argumentų, kodėl įšaldyto turto negalima konfiskuoti.
Vieną teiginių, kad tai būtų neteisėta, jau užginčijo daug teisės specialistų, įrodžiusių, kad tarptautinė teisė leidžia tokį žingsnį. Kiti argumentai yra susiję su ekonomine rizika, bet jie taip pat atidžiau panagrinėti subliūkšta. Pavyzdžiui, sakoma, kad Rusijos turto konfiskavimas gali paminti dolerio ir euro, kaip rezervinių valiutų, statusą, nes autoritariniai režimai atsiimtų savo rezervus iš Vakarų.
Vis dėlto, o kiek realistiškas toks scenarijus? Įšaldę 300 mlrd. USD verto Rusijos turto, Vakarai jau 2022 m. vasarį užkirto kelią Rusijos centriniam bankui juo naudotis, o turto grąžinimo sąlygos tokios, kad kažin ar Rusija kada nors jas priims. Šiuo atveju skirtumo tarp „įšaldytas“ ir „konfiskuotas“ praktiškai nėra.
Nepamirškime ir to, kad besivystančių rinkų šalių vyriausybės į šį prieš dvejus metus įvykdytą de facto konfiskavimą nusprendė niekaip nereaguoti. Net jei tokios šalys kaip Kinija ir Saudo Arabija norėtų perkelti savo turtą kitur, kaip jos tai padarytų? Besivystančios rinkos trilijonus dolerių turto Vakarų ekonomikose laiko ne veltui – kitų valiutų ir rinkų, prilygstančių G 7 likvidumui ir saugumui, tiesiog nėra.
Jei kokia nors vyriausybė vis tiek perkeltų savo turtą, ji susidurtų su gniuždančiomis pasekmėmis, destabilizuodama pasaulines rinkas, užsitraukdama Vakarų sankcijas ir paskatindama investuotojus rinktis saugesnes investicijas, grįžtant prie euro ir dolerio. Kinija ir Saudo Arabija gali kalbėti išsijuosusios, bet niekada iš tikrųjų to nedarys, nes supranta, kad tai pakenktų jų ekonomikai: pasaulinis augimas sumažėtų, būtų mažiau prekiaujama ir investuojama, o naftos ir žaliavų kainos smuktų. Žinome, kad šie režimai labiau už viską vertina stabilumą. Kurių galų jiems pulti į pražūtį tik tam, kad palaikytų V. Putiną?
Konfiskacijos priešininkai taip pat tvirtina, kad, konfiskavus Rusijos turtą, Vakarų turtas Rusijoje gali nukentėti nuo atsakomųjų veiksmų. Bet juk Rusijos valstybė jau verčia jį parduoti Kremliaus sąjungininkėms žemiausiomis kainomis ir taiko nepakeliamus mokesčius Vakarų įmonėms. Be to, Rusijoje esamas Vakarų turtas nublanksta prieš Rusijos turtą Vakaruose ir nėra jokios svarios priežasties, kodėl mokesčių mokėtojai Vakaruose turėtų išpirkinėti nevykusiai investavusias savo šalių įmones.
Atmetus daug nerealistiškų arba perdėtų su Rusijos turto konfiskavimu susijusių pavojų, vis dėlto yra viena grėsmė, į kurią reikia žiūrėti rimtai: G 7 šalys turi veikti išvien, kitaip autoritariniai režimai galės skaldyti ir valdyti, rinkdamiesi iš skirtingų Vakarų atsargų valiutų. Perėjimas nuo dolerio prie euro negali tapti būdu išsisukti nuo turto įšaldymo ir konfiskavimo.
Sprendimas akivaizdus. Jei įšaldytas Rusijos turtas nebus visas konfiskuotas ir perduotas Ukrainai, Ukraina karą pralaimės ir tai Vakarams atsieis kur kas brangiau. Logiškiausia – konfiskuoti turtą. G 7 lyderiai turėtų liautis ieškoję pasiteisinimų, liautis melavę savo mokesčių mokėtojams ir tiesiog imti ir tai padaryti.
Komentaro autorius – Timothy Ashas, „RBC BlueBay Asset Management“ vyresnysis besiformuojančių rinkų valstybių strategas
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
