Y. Tiberghienas. Pasaulio ekonomika yra labiau pažeidžiama, negu atrodo
Šios dvi pasaulinės institucijos, kurios įprastai kalba banaliomis frazėmis, rimtai perspėjo dėl didėjančios ekonominio susiskaldymo rizikos.
Mintis, kad tarpusavyje susijusi pasaulio ekonomika gali būti veiksminga kone 200-ų valstybių nacionaliniu suverenitetu paremtoje geopolitinėje sistemoje, visuomet dvelkė savotišku idealizmu. O galbūt labiau panėšėjo į puikybę. Kad ir kaip būtų, ši keista sąjunga vis dėlto griuvo XX a. 4-ąjį dešimtmetį, o atskirtis truko iki pats Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Tačiau idealizmas nemirė, ir pasaulinę sistemą ilgainiui pavyko atkurti, remiantis suderintomis taisyklėmis, bendromis tarptautinėmis institucijomis, lašeliu abipusio pakantumo ir krizės valdymu. Nuo pat pradžių saugumo sumetimai buvo kiek įmanoma atskirti nuo ekonomikos, tačiau šis klausimas tapo itin aktualus XX a. pabaigoje, kai į pasaulio ekonomiką pradėjo integruotis radikaliai skirtingų režimų valdomos šalys.
Vis dėlto šiandien šios sistemos pamatai sparčiai griūva, o pasaulinė ekonominė integracija, regis, pradėjo judėti atgalios. Kaip neseniai paaiškino TVF vykdomojo direktoriaus pirmoji pavaduotoja Gita Gopinath, ekonominis susiskaldymas galėtų turėti toli siekiančių pasekmių prekybai, tokių kaip sumažėjęs našumo augimas ir makrofinansinio nestabilumo rizikos didėjimas.
Šią tendenciją susiskaldymo link skatina keli pagrindiniai veiksniai. Pirma, didėjanti geopolitinė rizika pakurstė nepasitikėjimą ir susilpnino sistemiškai svarbių šalių ryžtą bendradarbiauti. Nors politikos formuotojai retai tai pripažįsta, krizė dėl Taivano – Kinijos ir Amerikos varžytuvių pliūpsnio taškas – tikrai galėtų sugriauti pasaulinę ekonominę sistemą.
Antra, pagrindinės šalys vis labiau leidžia saugumo aspektams formuoti ekonominę politiką, o kai kurios net imasi plataus masto veiksmų, siekdamos užsitikrinti prieigą prie gamybos išteklių, infrastruktūros ir technologijų. Nors tai suprantama, šalys privalo valdytis.
Trečiasis veiksnys, lemiantis ekonomikos susiskaldymą, yra gilėjanti globaliosios Šiaurės ir globaliųjų Pietų nesantaika. Viešojo ir privataus sektoriaus parama besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims žlugo tokiu metu, kai daugelis jų tebesitvarko su COVID-19 pandemijos paliktomis problemomis ir kovoja su klimato kaita. Dešimtmečius trukusi konvergencijos su besiformuojančios rinkos ekonomikos šalimis tendencija, regis, buvo nutraukta ir globaliuosiuose Pietuose tvenkiasi apmaudas.
Tai iš dalies paaiškina daugelio globaliųjų Pietų šalių nenorą arba atsisakymą palaikyti Vakarus svarbiausiais geopolitiniais klausimais, tokiais kaip sankcijos Rusijai, reaguojant į jos agresijos karą Ukrainoje.
Susiskaldymas taip pat atspindi sparčią klimato kaitos rizikos ir katastrofų eskalaciją. Gausėjant „kartą per gyvenimą“ pasitaikančių potvynių, gaisrų ir sausrų, daugeliui šalių per keletą metų gresia patirti destabilizaciją, o pasaulinio „apsauginio tinklo“ nėra.
Žinoma, pasaulinė ekonomikos sistema dar turi iš kur pasisemti atsparumo. Tačiau negalime nuvertinti ateityje laukiančių pavojų. Yra pagrįstų priežasčių manyti, kad ateinantys mėnesiai ir metai atneš ne vieną sukrėtimą ir krizę. Jeigu lyderiai, siekdami užsitikrinti pranašumą prieš varžovus, griebsis „akis už akį, dantis už dantį“ politikos, integruota pasaulio ekonomika gali subyrėti. Greitis, kuriuo vyks šis procesas, gali priblokšti politikos formuotojus, o kelias nuo ekonominių nepatogumų iki socialinės suirutės ir bendrų pasaulinių vertybių išsižadėjimo gali pasirodyti trumpas.
Kol kas lyderiai taip užsiėmę karais, kova dėl valdžios, socialine įtampa ir politine poliarizacija, kad atrodo ne itin norintys prisidėti prie integruotos pasaulinės ekonomikos išsaugojimo, ką ir kalbėti apie jos pajėgumų dorotis su egzistencine rizika, su kuria susiduriame, stiprinimą. Vis dėlto istorija, ekonomikos teorija ir dabartinės empirinės tendencijos rodo, kad tai yra klaida.
Netgi dalinė mūsų tarpusavyje priklausomų pasaulinių ekonominių ir finansinių sistemų griūtis turėtų katastrofiškų padarinių. Politikams, kurie nerimauja dėl migracijos poveikio jų šalims, verta prisiminti, kad jei nebus daromos didžiulės investicijos į klimato kaitos mažinimą, kovą su dykumėjimu ir skurdo mažinimą, iki 2050 m. jau milijonai žmonių mėgins nusigauti kitapus Viduržemio jūros.
Nacionalinis saugumas turi būti vienas iš prioritetų politikos formuotojams. Vis dėlto priemonės „apsaugoti“ ekonomiką privalo būti derinamos su pastangomis gerinti komunikaciją su varžovais ir investuoti į pasaulines viešąsias gėrybes.
Šiuo tikslu pasaulio lyderiai turėtų pasinaudoti G 20 ir kitomis daugiašalėmis organizacijomis, kad suteiktų daugiau svarbos darbo grupėms ir institucijoms, palaikančioms kolektyvinę valdyseną, ir siektų spręsti DI keliamos rizikos, klimato kaitos problemas bei užkirsti kelią pasaulinės ekonominės sistemos, nuo kurios priklausome, griūčiai.
Komentaro autorius –Yvesas Tiberghienas, Britų Kolumbijos universiteto Azijos tyrimų instituto politikos mokslų profesorius ir direktorius emeritas
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
