K. Rogoffas. Ar Europos ekonomika gali 2024 m. pranokti lūkesčius?
Vokietija, kurios ekonomika yra didžiausia Europoje, ypač nukentėjo nuo išaugusių energijos kainų ir tebesitęsiančio Kinijos ekonomikos sulėtėjimo. Be to, Vokietija pasisunkino ekonominius vargus, „atmiešdama“ arba visai apleisdama daug buvusio kanclerio Gerhardo Schroderio į rinką orientuotų reformų, į kurias anksčiau rėmėsi tvirtas šalies BVP augimas. Nors svarbiausi Vokietijos analitikai prognozuoja, kad šalis 2024 m. (per plauką) išvengs recesijos, jos ekonominė ateitis tebėra nesaugi.
Prancūzijai sekasi šiek tiek geriau, tačiau, 2023 m. fiskaliniam deficitui siekiant 5,5% BVP, o realiosioms palūkanų normoms visame pasaulyje kylant, Prancūzijos vyriausybė patiria spaudimą griežtinti politiką. Kita vertus, Italijos ekonomika, daug metų kentėjusi smunkantį produktyvumą ir nuolatines skolos problemas, vėl auga ir, atrodo, juda teigiama linkme. O didžiausią šešėlinę ekonomiką Europos Sąjungoje turinti Graikija toliau galuojasi, daugiausia dėl plačiai paplitusio mokesčių slėpimo.
Vis dėlto yra priežasčių puoselėti viltis. Pirma, Centrinės ir Rytų Europos ekonomikos jau kuris laikas vis pralenkia Vakarų Europą. Eurostato duomenimis, Lenkija pagal realųjį BVP vienam gyventojui aplenkė tiek Graikiją, tiek Portugaliją, o tokios šalys kaip Rumunija pasieks panašias gaires per ateinančius penkerius metus. Vengrija kamavosi su valiutos kurso svyravimais ir 0,8% susitraukimu 2023 m., bet, matant šalies ministro pirmininko V. Orbano bandymus pažaboti centrinio banko nepriklausomybę, tikimasi, kad šalis 2024 ir 2025 m. grįš prie tvirto augimo.
Aišku, Centrinės ir Rytų Europos šalys, kaip ir Vakarų, taip pat sparčiai sensta. Vis dėlto greitai augantys Rytai kol kas toliau kels bendrą Europos augimo tempą. Stebėtojai Amerikoje dažnai priima šių šalių pažangą kaip savaime suprantamą, tačiau nederėtų nuvertinti ES gebėjimo padėti naujoms valstybėms narėms įveikti įsišaknijusias institucines problemas ir korupciją.
Antra, Pietų Europa taip pat auga greičiau nei Šiaurės Europa: pavyzdžiui, Ispanija, Portugalija ir netgi Graikija nuo 2020 m. smarkiai lenkia Vokietijos augimą. Iš dalies jos atsigriebia už menką augimą metais po pasaulinės finansų krizės, bet, atsižvelgiant į šių ekonomikų tvirtą turizmo pramonę ir mažesnę priklausomybę nuo gamybos, tai gali tęstis.
Trečia, būtų neišmintinga atmesti ilgalaikio Vokietijos ekonomikos atgijimo galimybę. Kai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje studijavau magistrantūroje, vienas bendrakursis pristatė rašto darbą, kuriame aiškino, kaip Rytų Vokietija pralenkė kitas Rytų bloko ekonomikas. „Dar nepavyko išrasti sistemos, kurioje Vokietijos ekonomika būtų neefektyvi“, – šmaikštavo jis. Nors pastarasis Vokietijos posūkis kairėn gali paneigti šį teiginį, labiau tikėtina, kad šaliai pavyks grįžti į vėžes ir vėl statyti kokybišką infrastruktūrą.
Ketvirta, visoje Europoje artėjantys rinkimai gali atnešti labai reikalingos veiksmingos lyderystės. Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, kuris, kadaise manyta, turėjo pakeisti buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel kaip gerbiamiausias Europos lyderis, sunkiai sekėsi spręsti įvairius šalies ekonominius sunkumus, jis taip pat kritikuotas už naivumą santykiuose su Rusijos prezidentu V. Putinu. Tikrasis A. Merkel įpėdinis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, grumiasi su beviltiškais pasitikėjimo rodikliais, prie kurių JAV prezidentas Joe Bidenas netgi atrodo populiarus. Grėsmingai artėjant Vokietijos 2025 m. federaliniams rinkimams, labai tikėtina, kad O. Scholzą pakeis kas nors kitas.
Šalį stabilizavusiam Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui Rishi Sunakui koją kiša visuomenėje plačiai paplitęs įsivaizdavimas, kad jis bejėgis. R. Sunako Konservatorių partija šiuo metu apklausose smarkiai atsilieka nuo atgijusios Leiboristų partijos, sėkmingai įsitvirtinusios ekonominio centro pozicijoje. O štai Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni netikėtai iškilo kaip viena veiksmingiausių ir populiariausių lyderių Europoje.
Galiausiai kybanti Rusijos pergalės Ukrainoje grėsmė gali paskatinti Europos fiskalinę integraciją, kuri dar ne taip seniai buvo neįsivaizduojama. Be to, kaip neseniai sakiau, kad ir kas laimėtų JAV prezidento rinkimuose lapkritį, tai veikiausiai nesušvelnins nesibaigiančios Amerikos politinės suirutės.
Visa tai leidžia manyti, kad Europa vis dar gali apversti situaciją aukštyn kojom. Europos akcijų rinkos galėtų lengvai pakartoti netikėtą pernykštę sėkmę, atsižvelgiant į tai, kad įmonių vertės vertinimas, matuojamas akcijos kainos ir pelno santykiu, yra kur kas žemesnis nei JAV. Ilgus metus JAV akcijų rinka pranokdavo Europos akcijų rinką, bet 2024-ieji gali būti kitokie. Europos ekonomikos jau seniai atsilieka, tačiau jokia tendencija netrunka amžinai. Nors Europos ateitis šiuo metu atrodo tikrai niūri, metų gale ekonominės perspektyvos gali atrodyti šiek tiek geriau.
Komentaro autorius - Kennethas Rogoffas, Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
