G. Kaminskaitė-Salters. Lietuva turi apsispręsti: valstybė su verslu ar prieš jį?

Manau, dabar tinkamas metas užduoti klausimą – ar valstybė ir toliau į verslą žiūrės, kaip į priešą, kurį reikia akylai stebėti ir prižiūrėti, ar kaip į savo partnerį, svariai prisidedantį prie šalies vystymosi?

Požiūris, kuris toli nenuves

Šiuo metu Lietuvoje neabejotinai vyrauja pirmasis požiūris ir, atrodo, siekiama vis labiau suveržti verslui uždėtą apynasrį, tarsi prie šalies gerovės kūrimo svariai prisidedančios įmonės tik ir taikytųsi įkąsti. Valstybės požiūrį į verslą puikiai iliustruoja įmones reguliuojančių institucijų skaičius. Lietuvoje verslą reguliuoja arti 60 reguliavimo institucijų. Šis skaičius beveik identiškas Jungtinėje Karalystėje esančių reguliavimo institucijų skaičiui, nors rinkos dydžiai skiriasi dešimtimis kartų. Tai suponuoja, kad valstybės ir verslo santykiai Lietuvoje yra grįsti nepasitikėjimu,  visų pirma ateinančiu iš valstybės pusės.

Niekas neginčija, kad verslo reguliavimas yra reikalingas, tačiau labai svarbu, kokio jis masto ir kaip įgyvendinamas. Jei verslas matomas kaip piktadarys, nuo kurio negalima nuleisti akių, tuomet, žinoma – reikalingi maksimalūs suvaržymai ir dideli valstybės ištekliai įmonių priežiūrai.

Tačiau, mano manymu, daug tikslingiau į verslą žiūrėti kaip į potencialų teigiamų pokyčių nešėją, su kuriuo bendradarbiaudama valstybė gali daug daugiau pasiekti ekonominėje, socialinėje ir aplinkosaugos srityse. Tai būtų daug brandesnis ir socialiai orientuoto kapitalizmo dvasią atitinkantis požiūris, kuriuo vadovaujasi daugelis labiausiai išsivysčiusių valstybių. Įsivertinkime, kiek lėšų mūsų krašto gynybai, švietimo stiprinimui ar kitoms prioritetinėms sritims atsilaisvintų įvykdžius vis stringančią valstybinio sektoriaus reformą ir suefektyvinus daugybės ministerijų, agentūrų, institutų ir kitų institucijų veiklą?

Mojavimas botagu ar dialogu grįsti santykiai?

Gerųjų verslo reguliacinių praktikų ir pavyzdžių užsienyje tikrai netrūksta. Man pačiai teko ne vienus metus dirbti Didžiosios Britanijos energetikos sektorių reguliuojančioje valstybės institucijoje „Ofgem“. Ši organizacija savo vaidmenį mato ne kaip su botagu už verslo nugaros stovinčio prievaizdo, siekiančio bausti, bet labiau kaip verslo ir vartotojų interesų balanso siekiančio mediatoriaus. Dėl to „Ofgem“ turi verslo patariamąją valdybą, kurią sudaro visų sektoriaus įmonių atstovai. Lygiai taip pat įsiklausoma ir į energetikos vartotojų (tame tarpe ir pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių) patariamąją valdybą. Abi jos leidžia valstybei geriau suprasti sektoriaus įmonių ir vartotojų problemas, rūpesčius bei lūkesčius. Tai sudaro sąlygas dialogui ir padeda rasti geriausiai visų pusių interesus atitinkančius sprendimus.

Didžioje Britanijoje verslas taip pat turi įvairių kitų platformų, kurios leidžia skirtingų sektorių atstovams vienokia ar kitokia apimtimi dalyvauti vyriausybei svarstant įvairius klausimus ir priimant svarbius sprendimus. Įsiklausymas į verslo poziciją Jungtinėje Karalystėje atrodo natūralus – kaip bebūtų, būtent verslo pastangos didele dalimi nulemia valstybės ekonominę, o tuo pačiu ir politinę galią. Tai didžiulis kontrastas su Lietuva, kur praktiškai bet koks – patariamasis, konsultacinis ar techninis-ekspertinis – verslo įsitraukimas į politinį procesą beveik visuomet yra traktuojamas kaip galimas korupcinis poveikis.

Be abejo, verslo ir valstybės santykiuose užtikrinti skaidrumą yra labai svarbu, tačiau dažnai neapleidžia nuojauta, kad ribotos galimybės verslui legaliais būdais siekti savo interesų atstovavimo ir didesnio indėlio valstybės vystymesi tik skatina korupciją, o ne padeda ją įveikti. Manau, kad tai yra verslo ir valstybės bendradarbiavimo kultūros klausimas, tačiau Lietuvoje dažnai jaučiamas išankstinis valstybinio sektoriaus priešiškumas verslo atžvilgiu trukdo ją ugdyti.

Mokymasis iš gerųjų pavyzdžių

Ne visada reikia išradinėti dviratį, dažnu atveju galime pasimokyti iš gerųjų pavyzdžių, kurie jau veikia kitose valstybėse. Vienas iš tokių – šešėliavimo programos. Ši programa puikiai veikia toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, tad gal atėjo laikas jas išbandyti ir Lietuvoje?

Programos idėja -  „smegenų mainai“ tarp valstybinio ir privataus sektoriaus, kuomet kasmet stipriausi talentai iš abiejų pusių turi galimybę padirbėti kitoje barikadų pusėje. Šio apsikeitimo tikslas  – kad valstybės tarnautojai geriau suprastų, kaip veikia verslas, su kokias iššūkiais susiduria ir kaip būtų galima juos spręsti ir atvirkščiai – verslo atstovai pradeda geriausiai suprasti, kaip veikia valstybinės institucijos ir kaip būtų galima kartu dirbti siekiant geresnio rezultato visiems. Tai padeda ugdyti stiprų verslo ir valstybės organizacijų tarpusavio supratimą, kas virsta   sklandžiu bendradarbiavimu ir padeda tobulėti abiem pusėms. Tik dirbdami kartu ir geriau suprasdami vieni kitus verslas ir valstybė gali išgauti maksimalias sinergijas.

Kol valstybė snaudžia, verslas demonstruoja iniciatyvą socialinėje srityje

Glaudesnis valstybės ir verslo bendradarbiavimas, neabejoju, leistų efektyviau spręsti įvairias valstybės problemas. Jau dabar kai kuriose srityse reikalai į priekį juda iš esmės tik verslo iniciatyva. Pavyzdžiui, tokiose sferose kaip žmonių su negalia įtrauktis socialinės verslo iniciatyvos per keletą mėnesių neretai pasiekia daugiau nei valstybiniai komitetai ir darbo grupės per dešimtmetį. Daug ką pasako tai, kad įvairios žmonių, turinčių negalias, asociacijos ieškodamos galimybių spręsti kasdienes žmonių su negalia problemas dažnai didesnes viltis deda į verslą nei į valstybės institucijas. „Telia“ taip pat jau kurį laiką aktyviai dirba ties šiais įtraukties klausimais. O pradėjome labai paprastai – prisipažindami, kad šioje srityje turime pasitempti ir paskatinti tai padaryti visą visuomenę. Galbūt ir valstybei pats laikas pasekti verslo pavyzdžiu?

Net ir žmogaus teisių srityje verslas dažnai demonstruoja daugiau drąsos nei mūsų valstybė. Kol tautos išrinktieji niekaip neranda politinės valios priimti įstatymus, kurie įtvirtintų lygias visų šalies gyventojų teises, verslas savo paties pastangomis siekia naikinti diskriminaciją. Pavyzdys – naujoje „Telia“ kolektyvinėje sutartyje su darbuotojais įtvirtinta nuostata, pagal kurią mūsų darbuotojų gyvenimo partneriams, nepriklausomai nuo vedybinio statuso ir lyties, užtikrinami tokie pat privalumai ir teisės, kaip ir sutuoktiniams.

Kas mes gelbėjimosi ratą švietimui?

Galiausiai, negalime ignoruoti švietimo krizės, kuri su kiekviena diena gilėja. Švietimas Lietuvoje yra apverktinoje situacijoje, o nesiėmus iš esmės spręsti problemų rizikuojame šalies progresu ir ekonominio augimo perspektyvomis. Akivaizdu, kad mūsų švietimo sistema su motyvuotų mokytojų trūkumu ir pasenusiomis ugdymo programomis, grįstomis „teisingų“ atsakymų iškalimu, o ne analitinių gebėjimų ugdymu, nepajėgia vystyti šiandieniame pasaulyje reikalingų įgūdžių. Tai atsispindi darbo rinkoje, kurioje ima vis labiau trūkti specialistų ir kūrėjų. Dėl to darbo jėga brangsta, o mūsų šalies konkurencingumas mažėja.

Diskutuojant apie švietimo sistemos problemų sprendimą, mažai dėmesio tenka verslo ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimo galimybėms. Nors iniciatyvų iš verslo yra, tačiau jos nesulaukia didesnio valstybės palaikymo. O juk kai kalbame apie IT sritį ir skaitmenines kompetencijas būtent verslas šiandien turi didžiausią teorinių ir praktinių žinių bagažą. Šiomis žiniomis mielai pasidalintume ir tai jau darome per tokias iniciatyvas kaip „Telia Global Services Lithuania“ kartu su partneriais antrus metus įgyvendinamas Nacionalinio IT iššūkio projektas, įtraukiantis visos Lietuvos mokyklas ir daugiau kaip 8.5000 moksleivių suteikiantis galimybę artimiau susipažinti su IT sritimi.

Projekto sėkmė rodo, kad verslas galėtų dar aktyviau įsitraukti į švietimo procesus, jei tik nesusidurtų su biurokratinio valstybės aparato inercija. Tuomet galbūt nerealistiškai neskambėtų ir tokie projektai kaip, pavyzdžiui, technologinių verslų kuruojama, bet į bendrą valstybinę švietimo sistemą integruota, IT akademija. Vėlgi gebėjimas ir noras į verslą pažvelgti kaip į partnerį valstybei tikrai atvertų daugiau galimybių ir problemų sprendimo būdų.

Lietuvos gynyba yra visų mūsų reikalas

Ir visgi, nepaisant visos išsakytos kritikos, noriu šį komentarą užbaigti pozityvia nata. Žvelgdama į mūsų valstybės nueitą kelią matau pasiektą didžiulį progresą ir tikiu, kad jis tęsis toliau. Daugelyje sričių kaip valstybė ir visuomenės subrendome, todėl viliuosi, kad kitas brandos etapas bus verslo ir valstybės santykių transformacija iš dabar juntamo savotiško antagonizmo į visiems naudingą ir Lietuvai daugiau pasiekti leidžiantį bendradarbiavimą.

Lietuvos istorijoje buvo daug lemiamų momentų, kurie keitė šalies likimą. Esame panašioje kryžkelėje ir dabar, kai visa visuomenė turi parodyti, kad galime, privalome ir norime saugoti Lietuvą. Todėl „Telia“ kartu su kitais pirmaujančiais Lietuvos verslais ir organizacijomis sukūrė iniciatyvą „4 procentai“, kuria raginame politikus didinti šalies gynybai skiriamas išlaidas iki 4% BVP. Mes neremiame jokios politinės partijos ir nesiūlome jokių konkrečių priemonių, kaip pasiekti gynybos išlaidų didinimo planą. Mes nesikišame į sprendimus, kuriuos dėl gynybos biudžeto didinimo priims bet kuri Lietuvos vyriausybė, mums svarbu, jog sprendimai būtų priimti. 

Dar daugiau – „Telia“ pati nori prisidėti. Ar dar yra buvę situacijų, kai verslas valstybei siūlosi į iždą mokėti daugiau? Nepraleiskime šios progos.  Nes ant svarstyklių – mūsų visų per daugiau nei 30 metų bendru prakaitu ir dantimis išsiplėštas valstybingumas.

Komentaro autorė – Giedrė Kaminskaitė-Salters, Telekomunikacijų bendrovės „Telia“ vadovė