R. Vilpišauskas. Merkantilizmo atgimimas Lietuvos energetikoje
Tada energetikų reakcija buvo tokia: „Kokia konkurencija energetikoje“? „Negi pristatysime paralelinių konkuruojančių perdavimo tinklų?“ Tačiau pastarųjų dešimtmečių pokyčiai pasaulyje parodė, kad konkurencija energetikoje yra ne tik pageidautina, bet ir įmanoma. Lietuvoje buvo apsispręsta kurti infrastruktūrines ir reguliavimo sąlygas konkurencijai ir integracijai į ES bendrąją rinką, matant tai kaip esminį Lietuvos energetinio saugumo elementą.
Tiesa, toks mąstymo pokytis vyko lėtai ir tik po pasikartojančių Rusijos bandymų instrumentalizuoti (dabar tam apibūdinti išpopuliarėjo angliškas terminas weaponization) energetikos išteklių tiekimą darant spaudimą Lietuvai geopolitiniais tikslais bei po Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo sustabdymo 2009 m. pabaigoje.
Tada buvo sukurtas Baltijos energetikos rinkos jungčių planas (angl. BEMIP), galų gale pajudėjo elektros jungčių su Švedija, o vėliau ir su Lenkija tiesimo darbai. Šie projektai kartu su alternatyviais gamtinių dujų tiekimo kanalais bei vystomais atsinaujinančiais energetikos šaltiniais tapo Lietuvos energetinio saugumo pagrindu. Šis energetikos sektoriaus integracijos į ES ir diversifikacijos etapas turėtų būti užbaigtas Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacija su žemyninės Europos elektros tinklais. Atrodė, jog tarp energetikos politikos formuotojų įsitvirtino supratimas, kad tokios šalies kaip Lietuva energetinio saugumo esminė sąlyga yra tiekimo šaltinių diversifikacija ir konkurencinės aplinkos išplėtimas į Baltijos ir Šiaurės šalis bei likusią ES energetikos rinką (deja, vis dar fragmentuotą ir nevieningą).
Tačiau, susipažinus su neseniai energetikos ministro Dainiaus Kreivio pristatyta Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija, tenka konstatuoti, kad senosios merkantilizmo idėjos energetikoje vėl ėmė dominuoti. Viešai pristatytoje strategijoje nuo pat pirmo punkto akcentuojamas poreikis „užtikrinti, kad Lietuvoje būtų pagaminama tiek energijos išteklių, kiek jų suvartojama, ir kad energetikos sektorius taptų visiškai klimatui neutralus iki 2050 m.“. Būtent siekis viską pasigaminti šalyje bei importo vertinimas kaip neigiamo reiškinio (o tai aiškiai matoma esamos Lietuvos situacijos vertinime, kurį pateikia strategijos autoriai) yra tipiniai požiūrio į tarptautinę prekybą, apibūdinamo merkantilizmo terminu, bruožai.
Deja, skirtingai nei teigiama strategijoje, tokie pokyčiai neprisidės prie visuomenės gerovės augimo ir kitų deklaruojamų tikslų. Per kelis šimtmečius tarp ekonomistų susiformavo kaip reta stiprus konsensusas dėl tarptautinės prekybos, grindžiamos valstybių santykinių pranašumų išnaudojimu, teikiamos naudos, ypač tokioms mažoms ekonomikoms kaip Lietuva. Kaip jau galima buvo įsitikinti, santykinio pranašumo dėsnis taip pat galioja ir energetikoje. Tačiau dabar Lietuvos energetikos politikos formuotojai nusprendė tai ignoruoti ir traktuoti mūsų šalies ekonomiką panašiai kaip įmonę – kuo daugiau pagaminama vietoje ir eksportuojama, tuo naudingiau. Egzistuoja daugybė įrodymų, kad tokia politika dažniausiai riboja technologines inovacijas, lemia mažesnę konkurenciją ir didesnes kainas – šiuo atveju elektros vartotojams. Be to, valstybinių energetikos įmonių eksperimentavimas su dar neišbandytomis technologijomis gali eikvoti mokesčių mokėtojų lėšas.
Kaip žurnale „Foreign Affairs“ 2019 m. teigė Prinstono universiteto profesorius Alanas Blinderis, politikams sunku suprasti santykinio pranašumo dėsnį, nes jis prieštarauja intuicijai. Jis tada analizavo JAV posūkį link merkantilizmo, prezidentu tapus D. Trumpui. Tačiau jo diagnozė visiškai tinka ir Lietuvos energetikos politikos formuotojams.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius
