B. Poderis. Ko visuomenė nesupranta apie infrastruktūros finansavimą?

Nors tai akivaizdu, tačiau dažnu atveju visuomenė ir politikai nesupranta pinigų laiko vertės. Pavyzdžiui, įmonė X pastatys mokyklą už 15 mln. Eur ir per 15 metų perduos savivaldybei, atgal gaudama 25 mln. Eur (15 metų lygiomis dalimis po 1,67 mln. Eur).

Tokiu atveju galima bandyti sukurti skandalą (investuos 15 mln. Eur, o gaus 25 mln. EUR – t. y. „garantuotas“ 10 mln. Eur pelnas iš savivaldybės) arba paskaičiuoti ir suvokti finansinę realybę, jog šiame pavyzdyje būtų kalbama apie 7% metinę projekto grąžą.

Jeigu manote, kad 7% yra daug, turite suvokti, jog tai eilinio komercinio nekilnojamojo turto nuomos pajamingumas Vilniuje ir tai yra pajamingumas, kurį galima uždirbti įdedant mažiau pastangų, negu vystant didelį infrastruktūros objektą.

Tiesa, optimizuoti grąžą tokiuose projektuose galima naudojant pigesnį bankinį finansavimą, tačiau nepamirškime, kad lygiai taip pat jį galima naudoti ir bet kuriame NT projekte, todėl finansinė inžinerija neturėtų mūsų blaškyti vertinant fundamentalų projekto pelningumą.

Pasiruošimas PPP konkursui ir biudžetas

Tiek PPP, tiek koncesijos konkursai vyksta ilgą laiko tarpą. Viešas subjektas metus-du rengia konkurso sąlygas, dar metus ir ilgiau vyksta įvairūs konkurso etapai.

Konkurso dalyvis ne tik turi investuoti į procesinius aspektus (formų, anketų, finansinių modelių, projektų ir kitų dokumentų regimą), skirti žmogiškuosius resursus keliems metams, bet dar svarbiau – turi pateikti komercinį pasiūlymą pastatyti statinius, kurių galutiniai sprendiniai nėra žinomi, ir dar prisiimti to riziką.

Įprastomis rinkos sąlygomis galutinė statybos darbų kaina yra sužinoma po rangovų konkurso, kuris vykdomas turint statinio techninį projektą (kitaip tariant – žinant pilną statybų užduotį). Statinio projektavimas yra brangi užduotis, kuri gali trukti ir ilgiau negu 12 mėnesių ir kuriai reikalingas savivaldybės bei valstybės institucijų pritarimas. Ji gali kainuoti bent 30 Eur už kvadratinį metrą, o tai reiškia, jog 10.000 kv. m. pastato projektavimas yra 300.000 Eur klausimas. 

PPP konkursų paradoksas yra tas, jog privatus subjektas (kuris nežino, ar laimės) turi savo lėšomis ir rizika parengti tam tikro lygio pastato koncepciją, kuri leistų įvertinti grubiai kainą ir prisiimti atsakomybę už tokią kainą, tačiau nežino visų pastato parametrų, kurie paaiškės vėlesniuose projektavimo etapuose ir kuriuos reikės derinti su viešuoju subjektu (pvz., statinio projekto derinime yra nemaža dalis ir subjektyvaus aspekto – pvz., architektūrinė išraiška).

Laimėjus konkursą sutarties sudarymas ir įsigaliojimas užtrunka pusę metų (jei nėra teismų), projektavimo etapas tęsis bent jau metus laiko, o tai reiškia, kad tarp galutinio pasiūlymo pateikimo ir statybų pradžios praeina dveji metai. Kontroliuoti statybų kainų šį laiko tarpą privatus subjektas negali.

Koncesija vs. PPP

Pagrindinis skirtumas yra komercinės rizikos padalinimas. Paprastai tariant – PPP atveju sukurtą infrastruktūrą viešas subjektas „išsilizinguoja“ iš privataus subjekto, šiam atliekant tik būtinąją objekto priežiūrą; koncesijos atveju – privatus subjektas pats turi operuoti infrastruktūrą ir gauti didžiąją dalį pajamų iš komercinės veiklos.

Taigi, koncesijos atveju privatus subjektas be eilės rizikų, susijusių su infrastruktūros išvystymu, turi prisiimti ir esminę – komercinės veiklos tame objekte riziką (pvz., organizuoti renginius, kepti popkornus ir pilstyti alų), kas mūsų dydžio šalyje tik neįsigilinus atrodo lengva veikla  – potencialių operatorių, kuriems būtų galima pavesti tokią funkciją praktiškai nėra, pačiam tai organizuoti – atskiras, didelio administravimo resurso reikalaujantis verslas, turintis ribotą pelno potencialą.

Dėl šios priežasties PPP principu dažniau yra kuriama būtinoji infrastruktūra (mokyklos, ligoninės, kareivinės), o koncesijos – sporto arenos. PPP projektai finansiniams investuotojams yra patrauklesni už koncesiją.

Valstybės ir savivaldybės reputacija vs. privataus subjekto grąžos lūkestis

Nors plačiąja prasme investuotojai iš infrastruktūros investicijų tikisi santykinai žemesnės grąžos negu iš, tarkime, komercinio NT dėl valstybės garantuojamų finansinių srautų ir (PPP atveju) mažos paklausos rizikos, reikia atskirti tris dalykus: (i) jau išvystyta infrastruktūra, kurios atveju reikia atlikti minimalią priežiūrą ir gauti 15-20 metų stabilią grąžą; (ii) naujos infrastruktūros vystymą, kai privatus subjektas prisiima eilę rizikų ir patiria dalyvavimo konkurse išlaidas net nežinodamas, ar laimės konkursą.

Nuo valstybės ir savivaldybės veiklos istorijos, kredito rizikos, politinių oponentų persekiojimų pasikeitus valdžiai, sutarčių su privačiais subjektais vykdymo priklauso ir PPP kaina – ar PPP/koncesijos projektas investuotojams yra patraukli ir savo esme labai saugi investicija (dėl ko grąžos lūkestis gali būti mažas ar net mažesnis negu kitose privačiose turto klasėse) ar tai yra labiau rizikos kapitalo investicija, kuri gali baigtis ilgais metais teismuose, tyrimų komisijose, blogomis konotacijomis spaudoje bei dar yra 15 metų ir ilgesnės trukmės.

PPP yra galingas įrankis valstybei, leidžiantis efektyvinti savo finansų valdymą ir, sėkmingai kuriant savo reputaciją, turėti dar vieną pigų būdą finansuoti infrastruktūrą.

Komentaro autorius  – Benas Poderis, ,,Nter Asset Management“ investicijų valdymo skyriaus vadovas