M. Nagevičius. Europos biodegalų politikai trūksta krypties
Be to, tyrime teigiama, kad tvarumo reikalavimus užtikrinantys Europos biodegalų gamintojai nėra apginami nuo biodegalų importo iš tų šalių, kuriose nekreipiama dėmesio į tai, kad biodegalai nebūtų negaminami iš žaliavų, kurių auginimui kertami miškai ir naikinami durpynai, ar į kitus biodegalų gamybos darnumo aspektus.
Taip diskredituojamos tos įmonės, kurios biodegalų gamybai naudoja tikrai tik visus griežtus reikalavimus atitinkančią žaliavą. Dėl to biodegalai praranda biodegalų, kaip priemonės, didinti ES energetinę nepriklausomybę, įvaizdį. Ryškus pavyzdys yra Suomija, kurioje net 90% pažangiųjų biodegalų gaminami iš žaliavos, kurios kilmė yra už ES ribų.
Biodegalų gamintojams Europoje nėra aišku – kokia bus ES politika pirmos kartos biodegalų atžvilgiu po 2030 metų? Kaip užtikrinti pažangiųjų biodegalų gamybą, jeigu kada nors būtų atsisakyta pirmos kartos biodegalų gamybos, užtikrinančios gamybos bazę, reikalingą pažangiesiems biodegalams gaminti? Kaip užtikrinti pažangiųjų biodegalų poreikį laivyboje bei aviacijoje, kartu užtikrinant, kad nepadidėtų naftos degalų vartojimas kelių transporte?
Kokios tiksliai žaliavos yra laikomos atliekomis, o kokios šalutiniais gamybos produktais, kai skirtingos ES šalys čia naudoja visiškai skirtingus standartus, pagal kuriuos vienoje šalyse tie biodegalai yra laikomi pažangiaisiais, o kitoje – pirmos kartos biodegalais.
Lietuvos gamintojai – taip pat nežinioje
Man tenka nemažai dirbti su lietuviškais biodegalų gamintojais – jie visi patvirtina Europos Audito Rūmų ekspertų susirūpinimą keliančius teiginius. Lietuvos gamintojai nežino, ar investuoti į tolimesnę biodegalų gamybos plėtrą, modernizuojant gamybą ir pirmos kartos biodegalų gamybą, papildant pažangiųjų biodegalų gamyba? Ar statyti anglies dvideginio sugaudymo įrangą, greta įrengiant ne tik biometano gamybos, bet ir sintetinių degalų gamybos įrenginius? Ar toliau investuoti į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimą visoje biodegalų gamybos grandinėje, ar to nedaryti?
Galbūt, kaip ir siūlo auditoriai, Europos Komisija turėtų parengti ES biodegalų strategiją, kaip tokia strategija buvo parengta 2006 metais, kai ES pakvietė Europos verslą investuoti į europietiškų biodegalų gamybą, kuriant pridėtinę vertę Europoje ir kartu mažinant regiono priklausomybę nuo naftos importo?
O gal išties mes galime sau leisti per artimiausią dešimtmetį užtikrinti, kad visi mes, net patys neturtingiausi, važinėtume elektromobiliais ar vandeniliu varomais automobiliais, plaukioti ir skraidyti sintetiniais degalais varomais laivais ir lėktuvais, o biodegalų galime atsisakyt iš viso? Jei taip yra – tokį signalą irgi vertėtų gauti, kad nebereikėtų kišti pinigų į tobulinimą to, kas neturi perspektyvos net artimiausiu metu…
Pradėti reikia nuo naftos atsisakymo
Tačiau tokiu atveju kažkas turėtų prisiimti atsakomybę, kad pensininkas iš Žaiginio į mišias Šiluvoje jau 2031 metais tikrai galės važinėti elektromobiliu ir neatsitiks taip, kad sunaikinsim europietišką pramonę tam, pakeistume ją importuojama nafta iš Nigerijos ar Rusijos.
Deja, man toks scenarijus, atsisakius biodegalų (ir dar biometano) atrodo labai netgi tikėtinas. Todėl patarčiau kiek galima greičiau elektrifikuoti transportą, padarant elektromobilius patogia alternatyva bent jau turtingesnei visuomenės daliai. Taip pat – smarkiai sumažinti naftos degalų vartojimą, o jau tik tada imti naikinti europietišką biodegalų pramonę. Panašiai, kaip ir kalbant apie šildymui naudojamą biokurą, keičiant jį šilumos siurbliais, bet ne naikinant anksčiau laiko biokuro pramonę, grįžtant prie gamtinių dujų.
Galiausiai, tai gera Europos Audito Rūmų ataskaita, kurią rekomenduoju visiems Lietuvos politikams, dirbantiems biodegalų klausimu.
Komentaro autorius - Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas
