R. Vilpišauskas. Vienbalsiškumo ES Taryboje atsisakymas ir kiti „menki nesutarimai“

VŽ nuomone, vienbalsiškumo principo ES reikės atsisakyti jau iki šio rudens, nes šių metų pabaigoje ES valstybės narės turės spręsti, ar su Ukraina pradėti derybas dėl narystės ES. Žinoma, jei, įvertinusi reformų Ukrainoje pažangą, tai rudenį pasiūlys Europos Komisija (EK). Tad išreiškiama viltis, „kad galiausiai menki nesutarimai tarp kai kurių Bendrijos narių bus sėkmingai užbaigti, ES vis dėlto pasiryš eliminuoti susiskaldymą lėmusį vienbalsiškumo principą“, o spalis „Ukrainai atneš taip ilgai lauktą sprendimą dėl derybų pradžios“.

Galima sutikti – Lietuvos interesų požiūriu būtų labai svarbu, kad Ukraina tęstų reformas, o tai tinkamai įvertinusios ES institucijos jau šiemet nuspręstų pradėti derybas su ja dėl narystės ES. Tai neabejotinai būtų gera žinia ir Ukrainai, ir ES, kuri būtent suteikdama integracijos perspektyvą bei palaikydama su tuo susijusias reformas gali labiausiai padėti Ukrainai atsilaikyti prieš agresiją, išsaugant geresnės ateities perspektyvą.

Tačiau menkai tikėtina, kad išsipildytų VŽ prognozės dėl ES institucinių reformų, įskaitant ir vienbalsiškumo ES Taryboje atsisakymą. ES valstybės narės veikiausiai pritars derybų dėl narystės su Ukraina pradžiai. Net ir dažnai pagalius į ES sprendimų priėmimo ratus kaišiojančiai Vengrijai šiame etape vetuoti tokį sprendimą, jei jį pasiūlys EK, kainuotų pernelyg brangiai reputacijos požiūriu. 

Tačiau reikia nepamiršti, kad vienbalsiškumo principas bus taikomas ir vykstant ES deryboms su Ukraina, pvz., dėl naujų derybinių skyrių su Ukraina atidarymo ar uždarymo, vėliau vėl žengiant procedūrinius žingsnius iki pritarimo derybų užbaigimui ir stojimo sutarties ratifikavimo.

Ir neatrodo, kad artimiausiu metu ES valstybėms narėms pavyks susitarti dėl vienbalsiškumo principo nuolatinio atsisakymo priimant sprendimus dėl ES plėtros ar ekonominių sankcijų taikymo. Nors Prancūzija, Vokietija ir dar kai kurios šalys palaiko tokį žingsnį, keliolika ES valstybių, įskaitant ir Baltijos šalis bei Lenkiją, tam nepritaria. Ir tai nėra „menkas nesutarimas“, nes veto teisė saugoma kaip derybinės galios priemonė, o kai kam ji svarbi ir kaip suverenumo išraiška. 

Tad nors tų pačių šalių atstovai išreiškia viešą nusivylimą, kai ES sankcijas Rusijai ar paramą Ukrainai, pasinaudodama vienbalsiškumo principu, blokuoja Vengrija, jo atsisakyti nenorima. Lenkijos valdantieji, atrodo, norėtų eiti netgi priešinga kryptimi ir svarstyti kai kurių galių susigrąžinimą iš ES.

Tad kol kas ES yra susiformavusios skirtingas pozicijas tokių institucinių reformų klausimais reiškiančios valstybių koalicijos. ES plėtros vežimas yra tempiamas į skirtingas puses, o procesą dar labiau apsunkina tai, kad jis sukabintas ir su ES institucinių reformų klausimu. Žinoma, Ukrainai ir kitoms šalims kandidatėms, net ir maksimaliai kryptingai dirbant, prireiks ne vienų metų, kad būtų pasirengusios narystei ES. 

Tačiau iki tada plėtrai turi būti pasirengusi ir pati ES. Didžiausia rizika kiltų, jei, kaip ir rengiantis didžiajai 2004 m. plėtrai, jos sąlyga taptų ES sutarties keitimu grindžiama reforma, nes prasidėtų naujos sutarties ratifikavimo procesai, kurie nesunkiai galėtų tapti vidaus politinių ginčų įkaitais.

 Lietuvos diplomatai teigia, kad būsima ES plėtra įmanoma ir be ES sutarties keitimo, tačiau jau minėtos didžiosios ES valstybės jai pritartų tik atsisakius vienbalsiškumo principo. O sutarimas dėl jo atsisakymo irgi turi būti priimamas vienbalsiai...

Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius