R. Vilpišauskas. Intervencionizmo sugrįžimas
D. Trumpas be jokių viešų diskusijų minėtas derybas su ES sustabdė. Vienas pirmųjų jo kaip prezidento sprendimų buvo JAV išvedimas iš ką tik baigtų derybų dėl kito svarbaus laisvosios prekybos susitarimo su keliolika Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybių. Nors Joe Bidenas paskelbė apie Amerikos sugrįžimą, jo vadovaujamos šalies užsienio prekybos politika nepasikeitė. Nesiėmė jis spręsti ir Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) reikalų, nes būtent dėl JAV nenoro paskirti savo atstovą apeliacinis ginčų sprendimo teismas nefunkcionuoja.
Svarbiausi J. Bideno administracijos sprendimai tik sustiprino JAV atsitraukimą nuo tradicinės paramos tarptautinės prekybos plėtrai. Ypač daug dėmesio sulaukė Infliacijos mažinimo aktas, kuris turi mažai ką bendro su infliacijos mažinimu, bet yra orientuotas į vietos gamybos Amerikoje rėmimą subsidijomis ir mokesčių lengvatomis. Šiuo 369 mlrd. JAV dolerių paramos paketu siekiama įvairių aplinkosaugos, darbo vietų kūrimo, socialinės paramos ir kitų tikslų.
Ši parama Amerikoje gamybą plėtojančiam verslui sukėlė daug diskusijų ES. Pradėta nerimauti, kad dėl minėtų paskatų ir dėl aukštesnių nei JAV energijos išteklių kainų Europos įmonės pradės iškelti gamybą į Ameriką. Netrukus buvo pasiūlytos ir panašios finansinės paskatos ES veikiančioms įmonėms.
Anksčiau būdavo įprasta matyti, kaip JAV ir ES konkuruoja, kas parodys aktyvesnę lyderystę, telkiant paramą prekybos liberalizavimui PPO derybų metu ar inicijuojant regioninius prekybos liberalizavimo susitarimus. Dabar matome tarpusavio konkurenciją subsidijomis. Jungtine Karalyste išstojus iš ES, susilpnėjo laisvąją prekybą remiančių balsų girdimumas joje, o garsiau ėmė skambėti tradiciškai aktyvią pramonės politiką propaguojančio Prancūzijos prezidento balsas.
Iš dalies šis Vakarų posūkis link aktyvesnio intervencionizmo kyla dėl išaugusių įtampų tarp Vakarų ir savo įmones remiančios bei Vakarų technologijas perimančios agresyvėjančios Kinijos. Pirmiausia JAV, o netrukus ir ES šalyse imtasi vis griežčiau tikrinti investicijas iš Kinijos bei prekybą technologijomis su ja.
Prieš keletą savaičių ES institucijos paskelbė, jog pasiektas sutarimas dėl ES atsako į ekonominį trečiųjų šalių spaudimą. Ironiška, kad jis buvo pradėtas rengti dėl D. Trumpo pradėtų prekybos karų, bet vėliau aktualizavosi po Kinijos įvestų neoficialių sankcijų Lietuvos įmonių eksportui. Pridėkime dar Vakarų taikomas ekonomines sankcijas Rusijai ir kitoms autoritarinėms šalims, pažeidžiančioms tarptautinių santykių principus, ir matome smarkiai pakitusią Vakarų politiką dėl tarptautinės prekybos ir investicijų.
Dalis šių priemonių yra pagrįstos, nes būtent ekonominės sankcijos tampa pagrindiniu pasirinkimu tiesiogiai kariniuose konfliktuose nenorinčioms dalyvauti Vakarų valstybėms. Tačiau akies už akį pobūdžio protekcionizmas bei konkuravimas subsidijomis tarp Vakarų valstybių kainuoja ir mokesčių mokėtojams, ir vartotojams. Ši kaina didesnė mažoms atviros ekonomikos šalims.
Be to, kad aktyvi pramonės politika sukeltų kuo mažiau neigiamų šalutinių pasekmių, būtini valstybės institucijų administraciniai gebėjimai ir atsparumas lobizmui – sąlygos, kurių dažnai trūksta, kaip parodė atsakas į pastarųjų metų krizes. Geriausia, jei atsakomosios priemonės į ekonominį (ar geopolitinį) spaudimą veiktų kaip įtikinamas atgrasymas, kurio neprireikia imtis. O jei kyla būtinybė jas naudoti, kaip sankcijų prieš kariaujančią Rusiją atveju, būtų tinkamai pasirengta jas taikyti praktiškai.
Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
