Nejau ir vėl milijardai praskris
Beveik prieš metus, 2022-ųjų birželį, Lietuva kartu su kitomis 22 šalimis Madride pasirašė NATO inovacijų fondo (NIF) steigimo įsipareigojimą, kuriuo įsitraukia į fondo veiklą ir įsipareigoja skirti finansinius įnašus.
Inga Beiliūnienė, Lietuvai NIF atstovaujančios bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ („Invega“) generalinio direktoriaus pavaduotoja, verslo plėtros direktorė, sako, kad Rusijos pradėtas karas Ukrainoje iš esmės pakeitė požiūrį į gynybos pramonės finansavimą. O NIF potencialas atskleidžia labai dideles galimybes šalies verslui.
Anot jos, iki šiol privataus verslo projektai tiek dėl etikos, tiek dėl itin aukštų saugumo standartų ir iš to kylančių įvairių trukdžių nebuvo finansuojami arba buvo finansuojami labai mažai. Tačiau prasidėjus karui Europoje suvokta, kad inovacijos šioje srityje yra tikrąja to žodžio prasme gyvybiškai būtinos.
NIF steigimo sutartyje numatyta, kad visų 22 prie NIF prisijungusių valstybių bendras įnašas sieks 1 mlrd. Eur. Dėl savo dydžio NIF gali finansuoti net ir itin dideles investicijas – iki keliolikos ar keliasdešimties milijonų eurų į vieną įmonę.
Tai reiškia, kad atsiranda visos prielaidos ne tik modernizuoti verslą, bet ir pradėti jį nuo plyno lauko investicijos: didelė paklausa, ilgalaikiai užsakymai, gausus finansavimas įvairiausiais lygiais ir mokėjimai avansu už reikalingas prekes. Atrodytų, beliko sušukti 3 garsius „valio“ ir atsiraitojus rankoves griebti galimybę.
Bet kažkoks kipšas kužda, kad lietuviai ir vėl „mirs“ iš kuklumo ar tingumo. Taip manyti verčia dar neužsimiršusi artima praeitis, kai kovai su pandemija ES skyrė 53,7 mlrd. Eur paketą, kad šalys narės sustiprintų farmacijos pramonę. Tik negirdėti, kad kas nors iš šio paketo būtų kokiu nors pavidalu išbyrėję į Lietuvos vaistų pramonę. Valstybė dėl paramos netarpininkavo – ir taip turėjo ką veikti, pati kofinansuoti vaistų gamybos projektų nesiėmė – ir taip pinigų visur trūksta, o pavienės bendrovės, jeigu ES ir siūlė savo projektus, nieko negavo, nes arba buvo savivaldos užmojo, arba europinė biurokratija pasirodė aukštesnė už Everesto viršukalnę.
Todėl visai realu, kad dėl negebėjimo staigiai susiorientuoti, dešimtmečiams į priekį besiformuojančia palankia padėtimi dvigubos paskirties verslui ir vėl nepasinaudosime.
Susidaro įspūdis, kad esame lėtapėdžiai, o juk tai gera galimybė suteikti dinamikos ligi šiol merdinčiai karybos industrijai.
„Verslo žinios“ jau rašė apie šiuolaikiniame pasaulyje perdėtai kuklią ir tik pelno (nuostolio) ataskaitą suprantančios savo vienintelės akcininkės Finansų ministerijos kankinamą Giraitės ginkluotės gamyklą, kuriai verkiant reikalinga konversija, mastas ir... ambicingi vadovai bei valdybos. Dabartiniai, kaip ir ankstesni, guodžiasi tais pačiais argumentais apie pasenusių standartų gaminius, paklausos (kiek ten per dieną ukrainiečiai išpyškina šovinių?) ir pinigų investicijoms stoką. Kartais pasvarstoma, neva, išplėsim gamybą, pastatysim didesnį fabriką, pradėsime gaminti šiuo metu taip trūkstamus NATO šaudmenis, čia karas baigsis, kur juos dėsim tuomet? Vadovaujantis tokia logika, Europoje seniai turėjo išnykti tankų ar oro gynybos sistemų gamyba.
Turbūt patogu būti nedidele valstybine gamyklėle, kurios visas garas išeina darbo vietai sau palaikyti. Tylu, ramu, niekam nereikalingas (nes niekam naudos neneši), niekam nekliūni, nes buhalteriškai negeneruoji minuso, kone visi tave pamiršę. Kažką darai, o jei neišeina, visada parama iš biudžeto yra šalia – juk kone strateginė įmonė, ir nesvarbu, kad be strategijos ir svorio.
Tai gal geriau imti ir ją tiesiog uždaryti, nes nei ES pinigų reikia, nei ką nors pakeisti nori, net ir atsivėrus galimybių langui. Tikėtina, kad tokia erezija kam nors tikrai šauna į galvą, bet, labai gali būti, kad kaskart suveikia „šovinių sindromas“, kuris kaipmat verčia politikus suraukti antakius ir rimtu veidu prabilti, kad be šios mažiau už žvakių fabrikėlį vertos gamyklėlės kaip nors nukentės nacionalinis saugumas. Taip ir „plušama“ toliau 7–10 mln. Eur pajamų rėžyje smulkaus verslo svorio kategorijoje, kuri net nedomina vos kelias dešimtis tūkstančių karių turinčių Lietuvos ginkluotųjų pajėgų.
VŽ nuomone, Europos karo pramonė išgyvena priverstinį renesansą. Keičiasi ligšioliniai poreikių skaičiavimai ir būtinųjų atsargų turėjimo standartai. Dešimtmečiams dėliojasi įtempti santykiai tarp demokratinių ir autoritarinių režimų ir atėjo suvokimas, kad saugesnės bus tos valstybės, kurios pačios tinkamai rūpinsis savo pajėgumais. Milijardinių fondų atsiradimas dvigubos paskirties gamybai – unikali galimybė ir Lietuvai investuoti į pramoninius gynybos pajėgumus.
Lietuvoje yra net dvi gynybos pramonę vienijančios organizacijos. Jeigu jos ir nepajėgtų išjudinti valdininkų, kad šie padėtų įmonėms gauti finansavimą, tai tikrai galėtų įsiūbuoti pačias bendroves siekti paramos. Tačiau politikams visgi seniai derėjo suprasti, kad, varžantis dėl iš Briuselio valdomų fondų, reikalingas ir jungtinis politinis bei diplomatinis „stogas“. Gal panašiais kaip NIF atvejais efektyvu inicijuoti bendras verslo ir valstybės komandas, kurių tikslas būtų įgyvendinti perspektyvias investicijas Lietuvoje, sujungiant privatų, valstybės ir ES kapitalą. Kartais tai gali būti prasmingiau nei blaškytis po pasaulį ir taškytis įvairiomis lengvatomis bandant pritraukti kažkelinto kalibro užsienio investuotoją.
