Išbandymas LRT: politikų ir interesų mūšio lauke
Kad taip gali nutikti – užprogramuota dabartiniame nacionalinio transliuotojo valdysenos modelyje. Kodėl tarybos narių skaičius – lyginis? Kodėl iki šiol niekam neužkliuvo faktas, kad daugumą tarybos narių skiria Seimas ir prezidentas, t. y. šios valdžios institucijos skiria po 4 narius iš 12-os LRT tarybos narių.
Apie kokį nepriklausomą transliuotoją galima kalbėti tokiu atveju? Juolab kad politikai ginklais žvanginti ir šiaip visada randa dėl ko, o ką jau kalbėti apie kitąmet vyksiančius net trejus rinkimus (prezidento, Europarlamento ir Seimo). Tad kiekvienai politinei jėgai maga turėti bent iš dalies prijaučiančią žiniasklaidos priemonę, pageidautina su nacionaline aprėptimi ir sklaidos kanalų įvairove. Politikų įsitikinimu, dešimtimis milijonų iš biudžeto finansuojama LRT tam puikiai tinka – yra turtingiausia išteklių šalies medija, kuri aktyviai veikia TV, radijo ir interneto srityse ir kuria turinį visoms visuomenės grupėms. Tereikia tinkamo vadovo, kuris suprastų, kuri institucija yra svarbiausia užsakant muziką ir per daug plačiai neinterpretuotų visuomenės intereso sąvokos.
Tad turbūt ir nestebina, kad šiemečiai LRT vadovo rinkimai buvo bene labiausiai iš visų pusių apipinti intrigomis ir manipuliacijomis, vos ne kasdien iškylančiais naujais skandalais su dar skambesnėmis antraštėmis. Socialiniuose tinkluose taip pat netrūko ryškiausių nuomonės formuotojų, turinčių milžiniškas sekėjų armijas ir pasiekiančių dideles auditorijas, ilgiausių ir įtikinančių įrašų, formuojančių vienokią ar kitokią poziciją.
Vieni buvo nusitaikę į esamą vadovę, kitiems kliuvo ankstesni darbai šiandieninio šalies prezidento komandoje, tretiems – palankumas propagandiniam turiniui ir dviprasmiškos pažiūros.
Akivaizdu, kad, nepaisant viešai deklaruojamos švietėjiškos LRT misijos, tai yra labai stipriai politizuotas postas, o vadovui tenka titaniškas darbas išlaikyti nešališkumą, nes įvairiais būdais ir keliais suinteresuotosios pusės bandė, bando ir bandys tempti į savo pusę, deklaruodamos, net neabejokime, pačius kilniausius ketinimus.
Dar viena LRT vadovo rinkimų tamsioji pusė – tarybos narių etika ir žingsniai jį organizuojant.
Kokia prasmė organizuoti ir skelbti tokį slaptą (ar jis toks turėtų būti apskritai – atskira tema) konkursą, kai vieni nariai laikosi konfidencialumo įsipareigojimų, o kitiems tai nė motais? Kai, tarsi burtų lazdele pamojus, yra atskleidžiamos viešumo pradiniame etape nepageidaujančių kandidatų pavardės? Kur tarybos narių nešališkumas, etika, įsipareigojimai ir principai?
Ką ir kalbėti apie tai, kad LRT tarybos pirmininkas po užsitęsusio posėdžio, pranešdamas apie faktą, kad naujasis vadovas neišrinktas ir bus skelbiamas naujas konkursas, finaliniame etape lygiosiomis sužaidusių dviejų kandidatų pavardžių viešai neįvardijo. Laiku nebuvo informuoti ir patys kandidatai, kurie rinkimų rezultatus ar faktą, kad pateko į antrąjį etapą, gaudė iš žiniasklaidos.
Juokingiausia, kad ir pati LRT žinią su kandidatų pavardėmis paskelbė ne remdamasi LRT tarybos informacija, o kitos žiniasklaidos priemonės – svetimu ir nepatvirtintu – šaltiniu. Kaip tada atrodo tarybos pirmininkas, kuris viešai neskelbia pavardžių, tačiau jos vis vien nuteka nepraėjus nė kelioms valandoms nuo komisijos posėdžio pabaigos?
Jei taryba nesugeba organizuoti skaidraus rinkimų proceso, tai pažeria dar daugiau klausimų, kaip skaidriai ir objektyviai yra balsuojama.
Kyla ir kitas klausimas – kodėl skaidrius LRT vadovo rinkimus turėjusi užtikrinti taryba dabar mindžikuoja vietoje. Kodėl nėra skelbiamas neeilinis posėdis ir neieškoma operatyvių sprendimų, ką daryti toliau. Atsakymai, matyt, priklauso nuo to, kam iš tikrųjų atstovauja tarybos nariai: juos pasirinkusiems politinės galios žaidėjams ar visuomenei.
VŽ nuomone, neapibrėžtumo situacijos didelėse organizacijose nėra palankios, juolab kad artėja svarbi vasara su NATO viršūnių susitikimu priešakyje, kur LRT vaidmuo – taip pat ne paskutinėje vietoje, ypač turint galvoje jos gebėjimą išsirūpinti išskirtines svarbių renginių nušvietimo teises.
Laikas apsispręsti ir dėl viešumo ribų, nesidangstant visokiais BDAR burtažodžiais. Kaip ne kaip, kalbame apie visuomeninį transliuotoją, vis dar išlaikomą iš mokesčių mokėtojų, t. y. mūsų (jei kas užmiršo), o ne valdžios pinigų. Gera žinia, kad apie šį aspektą praėjus dienai po nesėkmingų rinkimų prakalbo ir LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka. Jis pareiškė, kad reikia didesnio viešumo – tiek apie kandidatus, tiek ir apie jų programas. O kaip su valia permainoms ten, aukščiau?
O kol kas belieka tikėti, kad antrasis dublis bus viešesnis ir be virtinės intrigų. VŽ nuomone, LRT tarybos nariai turėtų paminti viešumoje skraidančius politikų interesus – prie LRT vairo norėtųsi matyti vadovą-lyderį, gerbiantį nuomonių įvairovę, o ne suinteresuotųjų pusių marionetę. Politikavimas ir susiskaldymas užgožia LRT misiją informuoti, ugdyti ir telkti visuomenę.
