Kiek laukti ir kada jau „laikas“?
Mokesčių lengvatų peržiūros darbo grupė, darbą pradėjusi 2021 m., jokių rezultatų taip ir nepateikė. Neįvyko ir žadėtasis apibendrinantis posėdis, po kurio mokesčių reformos paketas turėjo būti pristatytas Seime. Neišsipildė ir lygiagretūs plano „Naujos kartos Lietuva“ siekiai – reformos „Teisingesnė ir augti palanki mokesčių sistema“ horizonte vis dar nematyti.
„Vis labiau plinta pasiteisinimas, kad gero laiko mokesčių reformai nėra ir, matyt, šioje Seimo kadencijoje reformos nebus, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva. – Jeigu valdantieji stokoja ryžto įvesti mokesčiuose žadėtą tvarką ir lygybę, tai jų reikalas. Dalis žmonių tuo gal net ir apsidžiaugs. Tačiau ar galima susitaikyti su tuo, kad pribrendę ir ekonomikai lemiami pokyčiai taip pat bus atidėti?“
Ekonomistė primena, kad valdantiesiems ne kartą buvo siūlomi paprasti, tačiau gyvybiškai svarbūs žingsniai, galintys padėti išvengti recesijos ir dėl savo reikšmės ekonomikai galintys suvienyti valdančiuosius.
Ar paskirstytojo pelno mokesčio reformai tinkamas laikas bus tik tada, kai ekonomika atsidurs duobėje ir reikės imtis radikalių priemonių jai gelbėti? Bet kol ekonomika gyvuoja, pasak ekonomistės, reikia įgyvendinti bent minimalias pataisas, kurios leistų atgaivinti įmonių investicijas ir pašalintų didžiausias biurokratines kliūtis.
Ne paslaptis, kad geopolitinė ir Lietuvos ekonominė situacija – rimtas iššūkis investicijoms ir įmonių ilgalaikio turto bazės išlaikymui. Senkant investicijų srautui, seks ir šalies galimybės greičiau įveikti ekonomikos krizę.
Pasak LLRI vadovės, kol paskirstytojo pelno apmokestinimo modelis nėra įgyvendintas, siekiant grąžinti ekonomiką į plėtros kursą, būtina spręsti problemas, susijusias su pelno mokesčio lengvatomis. Artėja investicinio projekto lengvatos taikymo termino pabaiga – 2023 m. imtinai. Šia bei mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) lengvatomis pasinaudoti itin sudėtinga. Numatyti reikalavimai brėžia nenatūralias ribas – naujumo pasauliniu lygmeniu reikalavimas, investavimo pobūdis (pirkimas tiesioginiam naudojimui, bet ne nuomai), investavimo objektas (pavyzdžiui, įrenginys, bet ne jo dalis), investavimo suma, sukauptų investicijų kėlimas į kitus mokestinius laikotarpius (už vėlesnius keturis laikotarpius, bet ne daugiau).
Todėl naudojimasis lengvatomis yra brangus, neprieinamas mažiau pajėgioms įmonėms ir rizikingas toms, kurios jomis naudojasi. Esant sudėtingos tvarkos raizgalynei, valstybės institucijų patikrinimų metu neretai nustatoma biurokratinių reikalavimų ir įforminimo tvarkos pažeidimų. Todėl nenuostabu, kad įmonės tiesiog kratosi MTEP lengvatos – menka klaida gali ilgam apkartinti joms gyvenimą.
Kyla natūralus klausimas: kodėl reikia atidėlioti šio konkretaus mokesčio reformą? Juk ir reformuoti reikia ne ką nors „kosminiu“ lygiu, ir lėšų tam ypatingų nereikia, tik mažiau biurokratinių reikalavimų, mažiau nepagrįstų kriterijų. Beje, būtent dėl tų pačių priežasčių – vietos biurokratijos, saviveikliškai sukurpdavusios neįveikiamus kriterijus, verslas ne kartą liko europinių projektų užribyje.
Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, atsisakius pasaulinio naujumo reikalavimo, galima tikėtis, jog Lietuva pagal verslo išlaidų, skiriamų MTEP, dalį, palyginti su BVP, sąraše tarp kitų ES šalių pakiltų iš gėdingos 22 vietos. Tai atgaivintų ir šalies ekonomiką.
Tarp LLRI siūlymų – neatidėliojant leisti įmonėms taikyti momentinio nusidėvėjimo metodą. Infliacija mažina nusidėvėjimo atskaitymų realiąją vertę, todėl nepagrįstai pabrangina verslui investicijas. Pastaruoju metu fiksuojant dviženklę infliaciją, šis pabrangimas gali būti skausmingas.
Tokia nusidėvėjimo tvarka nustekena įmones. Ypač tokiu metu, kai investicijų didinimas yra būtinas tam, kad ekonomika išvengtų recesijos. Ir kad po šios krizės neateitų antroji krizės banga, būtent dėl to, kad laiku nebuvo investuojama. Tam reikia intensyvių investicijų į įmonių ilgalaikį turtą.
Ekonomistų akiratyje – ir „Sodros“ „grindys“. Jas siūloma naikinti, nes didina mokesčių naštą uždirbantiems mažiau nei minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). Mat darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas ne nuo faktinio darbuotojo atlyginimo, o nuo sumos, kuri yra ne mažesnė negu MMA. Toks reikalavimas pablogina mažiausias pajamas gaunančių ir ne visu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta, palyginti su kitais. Todėl siūloma, kad socialinio draudimo išmokos būtų apskaičiuojamos pagal faktiškai darbuotojo išdirbtas valandas.
Pastebėta, kad progresinis aukštesnių pajamų apmokestinimas tiesiogiai kertasi su Vyriausybės keliamu tikslu sukurti daugiau didesnę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų, todėl turėtų būti naikinamas: skirtingas gyventojų pajamų mokesčio tarifas darbo pajamoms baudžia daugiau dirbančius bei prisiimančius didesnę atsakomybę.
Valdantieji vis delsia – kalba, kad ne laikas imtis mokesčių reformos, nes karas Ukrainoje, ekonomikos krizė ir pan. Tik, VŽ nuomone, atrodo, kad ir be šių veiksnių ne itin buvo skubama siekti užsibrėžtų tikslų. Dabar reformoms „ne laikas“, ko gero, dar ir todėl, kad artėja savivaldybių rinkimai, dėliojami įvairūs pasjansai. Reformos palauks. Kaip ir tam tikri mokesčių pakeitimai, kurie ir be to nesukurto grandiozinio reformos paketo galėtų realiai padėti ekonomikai. Tik nėra aiškaus atsakymo, kiek jie dar „gali“ laukti ir kada bus tas „laikas“?
„Jie atlaisvintų ekonomikos varikliui, t. y. privačiajam sektoriui, rankas plėstis, investuoti ir kurti naujas darbo vietas. Kitaip sakant, pridėtinę vertę, kurios taip siekia kiekviena Vyriausybė, savo kadencijos pradžioje pateikdama veiklos programas. Ta pridėtinė vertė – ranka pasiekiama. Tik spėk imti. O kai ji kuriama realiai privataus sektoriaus, o ne fiktyviai subsidijomis iš valstybės delnų, tai ir taip lauktas pokytis ateina greitai, akivaizdžiai ir apčiuopiamas“, – teigia E. Leontjeva.
