Lietuvos ekonomika 2026-aisiais: bus šliūkštelėta žibalo į jau įsidegusį laužą
„Artea“ skaičiuoja, kad 2025 m. realusis BVP augs 2,7 proc., o 2026 m. – 3,3 proc.; vidutinė metinė infliacija sieks atitinkamai 3,5 proc. ir 3,3 proc.
I. Genytė-Pikčienė sako, kad žemesnių palūkanų normų aplinka Europoje įžiebė ciklinį atsigavimą, šiemet jį pajuto jaunos ir dinamiškos Europos Sąjungos valstybės.
„Pagal kredito įstaigų paskolų portfelio augimo tempus Europos Sąjungoje (ES) pirmauja Lietuva, Latvija, Graikija, Kroatija, Estija ir Lenkija. Tai reiškia, kad per kreditavimo kanalus į šias ekonomikas patenkančios lėšos įsuka ir vidaus paklausos smagratį, kuris, padidėjus kreditavimo srautui, skatina įmones investuoti į plėtrą ir technologinį atsinaujinimą, o gyventojus – daugiau vartoti, įsigyti būstą. Dėl to suaktyvėja NT rinka, kuri sužadina įvairias šį sektorių aptarnaujančias veiklas – nuo statybų, įrangos, remonto iki susijusių paslaugų“, – apžvelgia pašnekovė.
Anot ekonomistės, Lietuvoje šis cikliškumas itin akivaizdus; jis prisidėjo prie spartaus augimo šiemet. Vis dėlto, tolesnės Lietuvos ekonomikos perspektyvos kelia nerimo.
„Lietuva su kitomis ES valstybėmis dalinasi bendra pinigų politika, kurią formuoja Europos Centrinis Bankas (ECB). ECB šią politiką nustato pagal „vidutinę ligoninės temperatūrą“ – t. y., vertindamas euro zonos vidutinę infliaciją ir pagal ją taikydamas pinigų politikos priemones. Tai nebūtinai atliepia tokių dinamiškų šalių kaip Lietuva situacijos, tad verslo ciklo iššūkius turime suvaldyti būtent fiskalinės politikos svertais“, – teigia ji.
Temperatūra kais
I. Genytė-Pikčienė akcentuoja, kad Lietuvos vartotojai ir toliau stebina Europą kone šviesiausiais lūkesčiais, atlyginimai auga sparčiau nei infliacija, indėliai bankuose siekia vis naujus rekordus.
„Matome infliacinius procesus, kuriuos skatina ne tik akcizų pokyčiai ar importuojami veiksniai, bet ir auganti vidaus paklausa. Tačiau kitąmet dėl pensijų sistemos reformos į ekonomiką bus įlietas papildomas reikšmingas srautas lėšų, kuris gali sukelti vienkartinį vartojimo šoką. Biudžetas taip pat, tikėtina, nebus anticiklinis: 11 proc. kils minimali mėnesinė alga, žadama kelti viešojo sektoriaus atlyginimus, greičiau didinti pensijas ir kitas išmokas“, – vardija ekonomistė.
Šios pastangos, pasak I. Genytės-Pikčienės, kaitins Lietuvos vartojimą, todėl gali kilti tokių rizikų, kaip aukštesnė infliacija, aštresni NT rinkos disbalansai, sparčiau kylančios NT kainos.
„Kitais metais galima tikėtis tokio ekonominio pakilimo, kokį vėliau pranokti bus labai sudėtinga, nes netipinių vienkartinių paskatų augimui jau nebebus“, – prognozuoja pašnekovė.
Ji primena, kad šį scenarijų 2021 m. išgyveno Estija, kuri tuomet įgyvendino II pensijų pakopos reformą ir sistemą paliko maždaug penktadalis II pakopos dalyvių.
„Estijos ekonomika sparčiai kilo, o vėliau patyrė ilgalaikę 3 metus trukusią recesiją. Toks yra mažos ir itin atviros ekonomikos likimas, kai ji vystosi ne subalansuotai, o dėl vidinių ar išorinių šokų, kurie išmuša iš tvaraus augimo vėžių“, – konstatuoja I. Genytė-Pikčienė.
Realizuoja sukauptą paklausą
Dabartinį ekonomikos augimą sėkmingai išnaudoja NT sektorius – būsto rinkos aktyvumas šiuo metu aukščiausias nuo 2021 m. popandeminio bumo. Tiesa, jeigu tuomet rinkoje dominavo investicinis būstas, dabar pirkėjai dažniau perka sau. Ekonomistė prognozuoja, kad rinka išliks dinamiška ir įspėja apie galimus „butelio kaklelio“ efektus.
„Statybos pajėgumai riboti, o jų paklausa auga atsigaunant komerciniam NT ir augant valstybės užsakymams, ypač – gynybos infrastruktūrai. Dėl to užsakymų daugėja ir dalis rangovų perskirsto resursus. Natūralu, kad taip gali susiformuoti ryškesni paklausos ir pasiūlos disbalansai“, – teigia I. Genytė-Pikčienė.
Pramonėje kyla rizikų
Pašnekovė pasakoja, kad, vertinant ekonomines šalies perspektyvas, būtina atsižvelgti į apdirbamosios gamybos sektoriaus dinamiką.
„Apdirbamoji gamyba yra vienas kertinių ir pamatinių Lietuvos ekonomikos lokomotyvų. Šis sektorius eksportuoja daugiau kaip du trečdalius produkcijos ir taip palaiko gyvybinę šalies eksporto funkciją bei išlaiko ekonomikos augimą“, – teigia ji.
Visgi, operatyvieji apdirbamosios gamybos duomenys rodo, kad šiame sektoriuje kyla rizikų: po stipraus metų starto produkcijos apimtys toliau nebeauga, o kai kurios šakos rodo metinius nuosmukius.
„Lietuvos eksportas glaudžiai susijęs su Vokietijos ir Šiaurės šalių rinkomis, kur, pvz., ypač automobilių pramonė susiduria su struktūriniais iššūkiais ir nuolat pralaimi konkurencinę kovą Kinijai. 2022–2024 m., kai mūsų eksporto rinkose fiksuotas vangumas ir aukštos palūkanos, šalies pramonės gamyba, vis dėlto, augo. Įdomu, ar Lietuva mokės ir toliau atrasti nišų tose brandžiose ir turtingose rinkose ir sugebės augti, kai šios rinkos stagnuoja“, – svarsto pašnekovė.
Atskirų pramonės šakų perspektyvos jau dabar labai skiriasi.
„Dalis pramonės šakų vis dar priklauso nuo pigios darbo jėgos ir yra pakliuvusios į vidutinių pajamų spąstus: mėnesinis minimalus atlygis nuolat kyla, darbo jėgos trūksta ir konkuruoti su daug didesnes darbo rinkas turinčiomis šalimis tampa itin sunku“, – kalba pašnekovė.
Pasak I. Genytės-Pikčienės, tai reiškia, kad pramonės pranašumu turi tapti ne pigi darbo jėga, o automatizacija ir robotizacija:
VERSLO TRIBŪNA
Šiemet tvariai ir subalansuotai augusi Lietuvos ekonomika antrąjį pusmetį dėl išorės veiksnių įjungs kiek žemesnę pavarą. Vidaus paklausa išliks dinamiška, tačiau kitąmet didės perkaitimo rizika. Indrė Genytė-Pikčienė, „Artea“ grupės vyriausioji ekonomistė, apžvelgia, kokių rinkos rokiruočių laukti 2026-aisiais ir kaip šiai makroekonominei šachmatų partijai gali pasiruošti verslas.
Šiandien „Verslo žinių“ surengtoje tradicinėje konferencijoje „Įžvalgos verslui 2026“ verslo lyderiai, sprendimų priėmėjai, industrijas vienijančių organizacijų ir institucijų atstovai, ekonomistai ir mokslininkai dalijasi įžvalgomis apie tai, ko laukti artėjančiais metais. Renginys vyksta Sapiegų rūmuose ir yra transliuojamas internetu.
„Vertinant pramonės struktūrą, kol kas vis dar nemažai šakų konkuruoja paslaugų ir tam tikrų komponentų gamybos kainomis, o ne inovacijomis ar unikalia, aukštos pridėtinės vertės produkcija. Struktūrinės transformacijos smaigalyje esančios inžinerinės pramonės bendrovės gali kompensuoti praradimus ir kelti viso sektoriaus produktyvumą, tačiau svarbu, kad transformacija plistų visame sektoriuje“.
Lietuvos koziris – lankstumas
I. Genytė-Pikčienė apžvelgia, kad šiuo metu, kai išorinėse rinkose tvyro didžiulis neapibrėžtumas dėl geopolitinių veiksnių, Lietuvos ekonomikai saugumo teikia turtinga ir vis dar stipri ES ekonomika. Tačiau ji taip pat nėra vienalytė.
„Šalių nacionalinio lygmens prioritetai yra skirtingi, ne visos valstybės randa sutarimą, kai jo reikia čia ir dabar. Šiandieniniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kai JAV ir Kinija sprendimus priima žaibiškai, Europa nesuspėja ir šiame kelyje reaguoja į kas penktą ar kas dešimtą posūkį“, – konstatuoja pašnekovė.
Veikiant tokiomis neapibrėžtumo sąlygomis, Lietuvai itin svarbus konkurencingumo aspektas. I. Genytė-Pikčienė primena Mario Draghi parengtą Europos konkurencingumo ataskaitą. Joje perspėjama, kad daugelis senojo žemyno šalių jau pasiekė kritinę ribą ir jų gebėjimui sėkmingai konkuruoti trukdo sukauptas neefektyvumo, perteklinio reguliavimo ir intervencinės politikos balastas. Anot pašnekovės, situaciją gerai iliustruoja politinėje krizėje nuolat įstrigusi Prancūzija – su milžiniška valdžios sektoriaus skola ir didžiuliu biudžeto deficitu. Ekonomistė sako, kad Lietuva iš nepavydėtinos Prancūzijos situacijos gali pasimokyti kaip svarbu šaliai išlikti lanksčiai. Tačiau taip pat akcentuoja, kad galime pasimokyti ir iš savo pačių praeities: 2005–2008 m. Lietuva turėjo progos įsitikinti, kad trumpalaikė, ne pagal išgales skolon kuriama gerovė tik kaitina lūkesčius ir duoda greitos naudos politikams, ateities kartoms užkraudama sunkių įsipareigojimų naštą, kuri didina nepasitikėjimą finansų rinkose ir stabdo ekonomiką.
„Mažai ir atvirai Lietuvai stabilumą užtikrina sveika einamoji sąskaita, atsakingi privatūs ir drausmingi viešieji finansai, taikli kontraciklinė politika ir nuoseklus konkurencingumo stiprinimas – šios strategijos turime laikytis ir toliau“, – siūlo „Artea“ vyriausioji ekonomistė.
