Kai valdžia gelbėja būsto pirkėjus: nerūpestingumu neapkaltinsi, bet nekompetencija įtariame
2022 m. lyg koks absurdo serialas visuomenei prieš akis vystėsi Vilniuje statomo daugiabučio „Gelvonų terasos“ istorija. Sukti iš naujo jos nesinori, bet esmė trumpai skamba taip: Statybos inspekcija, kuriai Specialiųjų tyrimų tarnyba persiuntė interesanto skundą, teisme bandė užginčyti savo pačios išduotą statybos leidimą. Kvestionuoti statybų teisėtumą imtasi kone paskutinėje plėtros stadijoje – kai daugiabutis jau beveik pastatytas, o dėl butų susitarta su pirkėjais.
Nors Lietuvoje mėgstama kartoti, jog kiekviena problema turi konkrečią pavardę, institucijų veikla niekaip neatsikrato pomėgio nusiasmeninti. Štai ir šįkart taip nutiko. Nors sunku įsivaizduoti, kaip Teisės Akto Spraga 8 valandą ryto atėjo į darbą ir išdavė statybos leidimą, bet, matyt, retų gabumų T. A. Spraga bus pasitaikiusi.
Žinoma, suvokus teisinio reguliavimo netobulumą, galima imti jį taisyti. Prisiminus, kas tą reguliavimą sukūrė, mygtuką paspaudė ar turėjo paspausti kitą, prisiimti atsakomybę ir nekurti problemų toliau. Nepavyko. Inspekcijai pasistengus, daugiau nei pusšimtis butų pirkėjų „Gelvonų terasose“ kone tiesiogine prasme liko ant ledo. Nėra netikėta, kad jiems į pagalbą suskubo populiarumo taškų mėgstantys pasirinkti Seimo nariai.
Stebėti spalį vykusį vieno komiteto posėdį buvo apmaudu. Diskusijoje, kaip apsaugoti būsto pirkėjų interesus, vienos institucijos problemų nematė, nors įstatymų leidėjai, akivaizdžiai sunkiai besiorientuojantys klausimo priežastyse bei pasekmėse, bandė beviltiškai jas spustelėti. Kita vertus, VŽ nuomone, šis posėdis puikiai iliustruoja, kad diskusijos tema ne tokia jau ir paprasta, o institucijų abejingumas reikalingai iniciatyvai tik patvirtina, jog vadovaujamasi biurokratiniu požiūriu, kad „nėra skundų“ lygu „nėra rimtų problemų“ arba „viskas susireguliuos savaime“.
Nerūpestingumu neapkaltinsime, bet nekompetenciją įtariame. Jei specialistai labai aiškiai pasakė, jog pagrindinė būsto pirkėjų interesų gynybos silpnumo priežastis užprogramuota preliminariosiose pirkimo sutartyse, sprendimas tuos interesus apginti išėjo pribloškiantis. Seimas, pakoregavęs Statybos įstatymą, nuo 2024 m. uždraudė perleisti butus nebaigtuose statyti pastatuose. Rezervacinės sutartys liko. Preliminariosios sutartys liko. Avansų mokėjimai liko. Silpni vartotojų teisių gynybos būdai liko.
Kas pasikeitė? Pavyzdžiui, nuo 2024 m. bute statytojas turės įrengti veikiančias inžinerines sistemas, bent po vieną unitazą ir praustuvą, palanges ir pan. O jei užbaigimo procedūros, tarkime, infrastruktūros sutartyje su savivaldybe, bus susietos ir su konkrečios gatvės įrengimu? Arba jei visas 500 butų kvartalas plėtojamas pagal vieną statybos leidimą? Pirkėjai lauks, kol bus baigtos visos šios plėtros procedūros.
Ne mažiau kvailai toks draudimas atrodo, kai kalbame apie komercines patalpas. NT plėtotojai burba dėl sostinės savivaldybės reikalavimo tokias patalpas projektuoti kuriant projektų gyvybingumą, bet dabar jos statytojams taps tikra rakštimi. Nes jei labai anksti patalpoms nepavyks rasti pirkėjo, teks spėlioti, kas jose galės įsikurti, įrengti ir viltis, kad galiausiai nereikės visko daryti iš naujo.
O pirkėjams apsiginti paliekame tą patį įrankį – su civiliniu ieškiniu kreiptis į teismą. Aiškiai žinodami ir suprasdami, kad geriausia, ką jie savo rankose gali turėti, yra preliminarioji sutartis, kuri, nepaisant pavadinimo, yra ikisutartinių santykių simbolis, taigi iš principo menkai įpareigojantis šalis tą sandorį užbaigti arba jausti kokią reikšmingesnę atsakomybę.
VŽ nuomone, institucijoms reikėtų nustoti kurti įstatymų spragas. Laikas išgirsti ekspertus ir pradėti rūpintis, kad visuomenė turėtų pakankamai galimybių galėti apginti savo interesus, – trūksta atvirumo ir elementarios pagalbos. Ne drama ir jei nesugebėta profesionaliai atlikti darbo. Galima juk sustoti, pagalvoti ir kitą dieną padaryti geriau. Tik ne mažiausiai kaltųjų, menkesnius išteklius įvertinti situaciją, apsiginti ribotas galimybes turinčiųjų sąskaita.
