R. Vilpišauskas. Strateginės Vakarų kantrybės išbandymo metai
Žinoma, nereikėtų nuvertinti 2022 m. suteiktos ir šiems metams numatytos Vakarų paramos Ukrainai. Remiantis Kylio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, 41 valstybės donorės bendra parama gruodžio pradžioje viršijo 100 mlrd. Eur, o metų pabaigoje JAV Senatas patvirtino naują paramos Ukrainai paketą, siekiantį 45 mlrd. JAV dolerių. Po to, kai ES valstybėms pavyko susitarti dėl 2023 m. numatyto 18 mlrd. Eur makrofinansinės paramos paketo, ES ir jos valstybių bendra paramos Ukrainai apimtis viršijo 50 mlrd. Eur.
Vis dėlto Ukrainos pareigūnai nuolat primena apie ginkluotės trūkumą. Kol Kremlius nerodo ženklų, kad ketintų pasitraukti iš okupuotų Ukrainos teritorijų, tol karo eiga sprendžiama kovos lauke. Bet Rusija kariauja ne tik Ukrainoje. Kaip teigia analitinio centro Europos užsienio santykių tarybos vadovas Markas Leonardas, Putinas tiki, kad jo geriausias ir galbūt vienintelis kelias į pergalę yra Vakarų susiskaldymas.
2022 m. Vakarai parodė vienybę atsakydami į Rusijos agresiją sankcijomis, mažindami energetinę priklausomybę nuo Rusijos, remdami Ukrainą ir svetingai priimdami pabėgėlius iš šios šalies. Tačiau 2023 m. Rusija toliau tikrins Vakarų vienybę ir pasiryžimą tęsti šią politiką. Paskutinėmis pasibaigusių metų dienomis suaktyvintas Ukrainos miestų bombardavimas, tikėtina, padidins pabėgėlių srautus į ES šalis, kurios jau yra priėmusios santykinai daug prieglobsčio ieškančių ukrainiečių.
Kol kas gana šilta žiema ir sukauptos dujų atsargos sudarė sąlygas mažėti energijos išteklių kainoms Europoje. Tačiau prognozuojama, kad kitai žiemai pasiruošti bus sudėtinga, o kainos negrįš prie buvusių iki šios krizės. Nesutarimai tarp Vakarų valstybių gali sustiprėti ir įsibėgėjant diskusijoms dėl karo baigties bei siektinos naujos saugumo architektūros Europoje.
Tad šie metai bus strateginės Vakarų kantrybės tęsiant paramą Ukrainai ir priešinantis Rusijos mėginimui jėga perbraižyti Europos žemėlapį išbandymo metai. Ar kantrybės užteks, priklausys nuo Vakarų valstybių politinės padėties – ar jų politikai gebės mąstyti strategiškai ir tinkamai paaiškinti savo rinkėjams, kodėl Ukrainos pergalė svarbi ir jiems, kodėl verta toliau remti Ukrainą ir siekti diversifikuoti energetinius ryšius.
Kitas svarbus veiksnys – JAV lyderystė, artėjant 2024 m. prezidento rinkimams ir ES valstybių gebėjimas susitarti dėl gana svaraus indėlio į šios krizės valdymą.
Rusijos karas parodė ne tik tai, kad valstybių suverenumas išlieka svarbi vertybė šiuolaikiniame tarpusavyje smarkiai susietame pasaulyje. Jis dar kartą patvirtino, kad suverenumo apsauga priklauso nuo Vakarų demokratinių šalių aljansų tvirtumo. Todėl nėra jokio prieštaravimo tarp to, kad Ukraina vienu metu atkakliai gina savo suverenumą, ir to, kad kartu siekia tapti ES ir NATO nare. Tai tik papildomas įrodymas, kad šiuolaikiniame pasaulyje narystė tokiuose aljansuose yra būdas sustiprinti savo šalies suverenumą ir įtaką, o ne atvirkščiai.
Ir apskritai Rusijos karas smarkiai padidino ES ir NATO patrauklumą, kaip rodo Suomijos ir Švedijos sprendimas stoti į Aljansą ir atsinaujinusi diskusija apie ES plėtrą. Svarbiausia, kad šiais metais matytume pažangą NATO ir ES plėtros procesuose, o tai vėlgi priklausys nuo šių organizacijų narių tarpusavio sutarimo ir strateginės laikysenos.
Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
