„Vaistai“ nuo bankroto – rizikos profilaktika
Toks bankrotų tempas užfiksuotas drabužių siuvimo, transporto priemonių ir įrangos gamybos šakose. Kitų gamybos kategorijų padėtis ne ką geresnė – ten bankrotų skaičius padvigubėjo. Į bankrutuojančių pramonės šakų būrį šiemet įsirašė ir „naujokės“, t. y. tos, tarp kurių pernai nebuvo registruota nė vieno atvejo: žaliavų kainų svyravimai išjudino kokso ir rafinuotų naftos produktų bei niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrangos gamybos įmonių bankrotus.
Pasak Jekaterinos Rojakos, „Creditinfo Lietuvos“ verslo plėtros ir strategijos vadovės, pagrindiniai iššūkiai, paveikę pramonę: karas Ukrainoje, žaliavų kainų svyravimai, itin aukšta infliacija ir ūmus vidaus sąnaudų augimas.
Nors Lietuvos pramonės įmonių rezultatai buvo neblogi – per š. m. sausį–spalį, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, eksportas, išskyrus mineralinius produktus, padidėjo 19,9%, lietuviškos kilmės – 21,5%, deja, nemažai gamybininkų neatlaikė iššūkių ir pramonės įmonių bankrotų skaičius lėtai, bet nenumaldomai didėja. Ekonomistė atkreipia dėmesį, kad labiausiai yra pažeidžiamos pramonės įmonės, kurių santykinai didesnę sąnaudų dalį sudaro energetiniai ištekliai bei importuojamos prekės ir žaliavos.
Besikeičiantis ekonomines bei rinkų tendencijas galite stebėti atnaujintame VŽ Ekonomikos barometre.
Tačiau ne visos bankrotu gyvavimą pabaigusios įmonės šį tašką pasiekė tik dėl minėtų priežasčių. Vienas į tokį finalą atvedė nepasverta rizika, kitas – perdėtas „gudrumas“, tiksliau, mėginimas apgauti.
Tarp vienų didžiausių bankrutavusių pramonės įmonių (pagal 2020 m. apyvartą) – Lietuvos energetikos kompanija „Inter RAO Lietuva“ , kurios bankrotą lėmė jos sąsajos su Igoriu Sečinu, „Rosneft“ vadovu ir artimu Rusijos autokrato Putino bičiuliu. I. Sečinas į ES sankcijų sąrašus pateko vasario pabaigoje, kaip trečiojo sankcijų paketo Rusijai už jos invaziją į Ukrainą dalis.
Tauragės metalo konstrukcijų UAB „Apasteel“ finansinius sunkumus lėmė dalyvavimas Gynybos resursų agentūros prie Krašto apsaugos ministerijos viešajame pirkime. Laimėjusi 3,8 mln. Eur vertės pirkimą įmonė, pakliuvo „ant kabliuko“: pradėjus vykdyti sutartį, užsakovas pradėjo reikalauti, kad pristatomos prekės (moduliniai nameliai) būtų traktuojami ne kaip prekės, bet kaip ypatingasis statinys.
„Tai yra – turi būti gautas statybos leidimas konteinerių stovyklos statybai, o tokio statinio statyba vykdoma vadovaujantis statybos techninių reglamentų reikalavimais. Nors tiek pirkimo dokumentuose, tiek sutartyje buvo nurodyta tik prekių pristatymas ir paruošimo eksploatavimui darbai, o ne statybos darbų pirkimas“, – vieną pagrindinių „Apasteel“ nemokumo priežasčių įvardija įmonės atstovai. Didžioji dalis įsiskolinimų kreditoriams susidarė dėl šio įgyvendinto projekto.
Liepto galą priėjo gudrauti mėginę verslininkai. Šių metų pradžioje įsiteisėjo bankrotas Vilniuje registruotai UAB „MPP“. Teismų bylose rašoma apie suktą schemą, kaip UAB „MPP“ ir UAB „Armaglas“ vadovas, pasitelkdamas konsultantus, sukūrė ir įgyvendino planą, kaip iš Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) gauti 78.500 Eur paramą ir dar susigrąžinti 31.500 Eur PVM.
NMA ir „Armaglas“ pasirašė sutartį dėl projekto „Kompozicinės armatūros gamyba“ dalinio finansavimo ES lėšomis. UAB „MPP“ įmonei „Armaglas“ pardavė ES nesertifikuotą ir neveikiančią įrangą už 181.500 Eur, nors reali įrangos vertė sudarė apie 25.000 Eur.
Valstybinė mokesčių inspekcija, patikrinusi nustatė, kad įranga nenaudojama, NMA sutartį nutraukė ir pareikalavo išmokėtus 78.500 Eur grąžinti. Ginčijamas sandoris skolininkę privedė prie bankroto.
Bankrutavusių apdirbamosios pramonės įmonių sąraše nėra biomasės katilinių gamybos UAB „Enerstenos grupė“, (mat ji, nors ir gamintoja, nepatenka į šios pramonės apibrėžimą). Tačiau jos istorija – pamokanti: rugpjūtį įsiteisėjus bendrovės bankrotui, valstybė, per Pagalbos verslui fondą suteikusi 6,3 mln. Eur pagalbą, tapo kreditore.
2020 m. „Enerstena“ pirmoji gavo finansavimą iš šio fondo, įkurto didelėms ir vidutinėms įmonėms, nukentėjusioms nuo pandemijos, gelbėti. Valstybė iš pandeminės pelkės traukė įmonę, kuri bėdų turėjo ir anksčiau. Buvo aiškinama, kad geriau gelbėti gamybos įmonę, nei „restoranų tinklą“, tačiau injekcija į merdintį verslą tapo valstybės galvos skausmu.
Kai kurios įmonės nesėkmę patyrė dėl užsakovų nevykdytų įsipareigojimų ar bankrutavus klientams. Į tokius spąstus pateko viena seniausių lietuviškų bendrovių – megztų gaminių AB „Verpstas“, ištakas skaičiuojanti nuo 1926 m.
VŽ nuomone, suprantama, kad kaip teigia ekonomistai, apdirbamosios pramonės įmonių perspektyvos bei atsparumas bankrotams nemaža dalimi priklauso nuo eksporto rinkų „sveikatos“ – tai bus ypač aktualu 2023 metais, kai bus matyti, kaip tą „sveikatą“ savo lėšomis palaiko nacionalinės vyriausybės.
Ir nors ne visas grėsmes galima iš anksto numatyti, tačiau verslas turi būti pasirengęs valdyti riziką – juolab kad situacija pasaulyje pastaruoju metu nėra stabili. Nerimo, be kita ko, prideda ir kylančios palūkanų normos, ir elektros energijos kainos.
