2022-05-16 08:50

„Suprasti“ Rusiją

Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas. SIPA / „Scanpix“ nuotr.
Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas. SIPA / „Scanpix“ nuotr.
Viena žymiausių sovietologių, žurnalistė Francoise Thom savo naujausiame straipsnyje bando atsakyti į klausimą, kodėl Putinas demonstratyviai ir su malonumu stengiasi paminti civilizuoto elgesio normas.

Dažnai skamba frazė, kad „Rusijos protu nesuvoksi“, bet dera priminti daliai verslininkų, nutarusių, kad su velniu verta obuoliauti, – dabar nėra ko verkti dėl graužtukų ir nelikusių sėklų.

Balandžio 18 d. Putinas suteikė „garbingą gvardijos titulą“ 64-osios motorizuotosios šaulių brigados kariams, kuriuos Kyjivas apkaltino civilių žudynėmis, prievartavimais ir itin sadistiškais žmonių kankinimais Bučos mieste. Ta proga rusų cariuko pasirašytame dekrete giriamas pavyzdingas šių vyrų elgesys: „Sumanūs ir ryžtingi viso (brigados) personalo veiksmai per specialiąją karinę operaciją Ukrainoje yra karinės pareigos, drąsos, ryžto ir aukšto profesionalumo pavyzdys.“

Sakoma, kad kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Ir kad žuvis genda nuo galvos. Tad kokia galva, tokia ir švinkstanti jos orkų „ryžtinga“ gauja. Tokios ir jų „pareigos“.

Balandžio 28 d. vakare penkios rusų raketos nukrito ant Ukrainos sostinės tuo metu, kai joje lankėsi JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas.

Šiais dviem veiksmais Putleris atvirai pasipriešino pasaulio bendrijai. Pirma, jis pagerbė viso pasaulio pasmerktus žudikus, kartu neigdamas svariais įrodymais patvirtintus nusikaltimus. Antra, jis atvirai grasino tarptautinę tvarką simbolizuojančiai figūrai.

„Keista, kad Rusijoje nebuvo pakeltas nė vienas balsas prieš kruviną retoriką, kuri jau daugelį metų kasdien liejosi per valstybinę televiziją. Aleksejus Navalnas pasmerkė režimo korupciją, tačiau tai atrodo nereikšminga, palyginti su kasdien Rusijos žiniasklaidoje skelbiama neapykanta ir etnocidu“, – rašo F. Thom.

Anot jos, tiesa ta, kad Rusijos žmonės dešimtmečius buvo pratinami prie nusikaltimų ir nusikalstamumo. Šią pedagogiką tiesiogiai skleidė KGB. L. Brežnevo laikais ambicingi jauni vaikinai dažnai dvejojo tarp dviejų karjerų: vieni svajojo tapti kriminaliniais autoritetais („vory v zakone“), kiti matė save KGB pareigūnais. Skiriamoji linija tarp šių dviejų „struktūrų“ – labai plona, netgi – punktyrinė.

Pats Putinas ilgame 2000 m. interviu prisipažino, kad vos netapo banditu: tik čekisto pašaukimas sulaikė jį nuo šio kelio. Kaip ir daugelį jaunų žmonių, jį į karjerą KGB atvedė potraukis prasižengimams – nebaudžiamiems prasižengimams, dėl kurių galiausiai KGB pasirinkimas tapo patrauklesnis už kriminalinės karjeros galimybes. Nors, stebint jo pastarojo dešimtmečio „karjerą“, panašu, kad buvo įsisavintos abi „profesijos“.

Putinas ir jo parankinis Vladimiras Žirinovskis įskiepijo rusų tautai, kad politika yra šou; kaip karaliaus juokdarys, jis gali sakyti bet ką. Spektaklyje aktoriai ir žiūrovai nėra atsakingi.

„Žirinovskis ir jo pėdomis drožiantys pasekėjai Solovjovas, Kiseliovas ir Skabejeva sunaikino užsilikusį Rusijos žmonių imunitetą niekšiškumui, piktumui, brutalumui, neapykantai ir agresijai. Jie buvo instrumentas, kuriuo KGB pertvarkė Rusijos žmones pagal savo įvaizdį“, – rašo F. Thom.

Ji primena, kad Platonas įspėjo sofistus, jog šie nepamirštų skirtumo tarp teisaus ir neteisingo, Aristotelis ragino mus saugotis retorikos, kuri apeliuoja į aistras, o ne į protą. Cicerono nuomone, geras oratorius turi pasinaudoti savo pranašumu prieš minią, kad nukreiptų klausytojus į dorybę. O Kremliaus ideologai siekia savo imperiją statyti ant to, kas žmoguje bjauriausia, ugdyti žemiausias aistras ir naikinimo instinktą. 

Bet senovės filosofai neperspėjo – tokia ideologija veda tik į susinaikinimą. Putlerio vedama Rusija strimgalviais lekia šiuo keliu.

VŽ nuomone, negalim pavargti ir karą Ukrainoje paversti kasdienybe: rytais skaičiuoti rusų paleistų raketų skaičių ir žuvusius Ukrainos gyventojus. Kiekvienas paaukotas euras saugo ukrainiečius nuo Ordos pasiuntinių agresijos ir artina jos gėdingą galą.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791